Mano senelis kiekvieną savo gyvenimo dieną ganė avis, pats užsiaugino beveik viską, ką valgė, ir sulaukė šimto trejų — būsenos, kurią galiu pavadinti tik galutine laime. Jis niekada neturėjo pinigų. Ir nė vienos savo gyvenimo dienos nebuvo vargšas.
Tie du sakiniai sėdi vienas šalia kito be jokios įtampos, o tai, kad daugumoje kambarių, į kuriuos įžengiu, jie atrodo kaip paradoksas, ir yra tai, apie ką noriu rašyti.
Keturios turto rūšys
Mano žmonės skaičiuoja keturis. Yra pinigai, ir nesidėsiu, kad jie nesvarbūs — visą karjerą praleidau padėdamas bendruomenėms jų gauti daugiau ir mačiau, ką daro jų nebuvimas. Bet yra ir ryšiai, ir kultūra, ir žemė. Keturios sąskaitos; gyvenimas yra mokus arba nemokus visose keturiose.
Ką ši sandara padaro matoma ir ko vieno stulpelio knyga parodyti negali, yra dažniausias mūsų laikų finansinis įvykis: vienos sąskaitos auginimas tyliai nusausinant kitas tris. Žmogus paima geresnį darbą tolimame mieste, ir už tai sumoka ryšių sąskaita. Bendruomenė išnuomoja savo žemę, ir sumoka žemės sąskaita. Šeima dirba tiek valandų, kiek reikalauja pinigų sąskaita, o kultūros sąskaita — ta, kurioje žala pasimato vėliausiai — sumoka paskutinė ir sumoka daugiausiai.
Viename stulpelyje tai skaitosi kaip augimas. Keturiuose tai skaitosi kaip tai, kas yra.
Noras susiaurina akį
Štai dalis, kurios nesupratau iki visai neseniai, ir tai nėra moralinis teiginys. Jis greičiau fizinis.
Norėdamas daugiau, suvoki mažiau.
Noras yra siaurinimo įrankis. Jis toks ir turi būti, nes visa jo paskirtis — išrinkti vieną dalyką iš lauko ir ten jį išlaikyti; o kaina už vieno dalyko laikymą centre yra ta, kad visa kita pakraščiuose suminkštėja. Tai naudinga sekant žvėrį arba užbaigiant sandorį. Kaip gyvenimo būdas tai pragaištinga, nes žmogus nuolatinėje norėjimo būsenoje yra žmogus, kurio akis buvo siaurinama ištisus metus, o tai, kas iškrenta pro susiaurintą akį, ir yra didžioji gyvenimo dalis.
Todėl į klausimą apie gausą taip dažnai atsakoma blogai. Žmonės girdi jį kaip klausimą apie tai, kiek turi, eina skaičiuoti, ir skaičiavimas nepadeda, nes problema niekada nebuvo krūvos dydis. Problema yra diafragma.
Daugumą žmonių dabar laiko dvi būsenos, ir apie jas esu rašęs plačiau kitur: patogumas, kuris yra pamaitintas ir pusiau miegantis, ir pavojaus jausmas, kuris yra įsitempęs ir pusiau budintis trečią valandą nakties. Nė viena jų nemato to, kas jau yra. Viena per bukai, kita per daug užsiėmusi grėsmės paieška.
Dėkingumas yra optika
Kiekviena man žinoma senoji praktika prasideda dėkingumu — dar prieš ko nors prašant; ilgai maniau, kad tai mandagumas. Pirma padėka, paskui prašymas, kaip elgtumeisi su žmogumi, kurio pagalbos tau reikia.
Daugiau taip nemanau. Manau, kad tai lęšio pakeitimas, atliekamas sąmoningai, pačioje pradžioje, nes pro susiaurintą akį praktika neveiks, ir senieji žmonės tai žinojo.
Dėkingumas praplečia diafragmą. Tai ir visas mechanizmas. Tai nėra pozityvus mąstymas, prašantis patikėti kažkuo rožiniu, ir tai nėra atlygis, užsitarnautas gerais metais. Tai optika. Tu sureguliuoji tai, ką pajėgi suvokti, dar prieš eidamas ieškoti, ir tas sureguliavimas prieinamas maždaug per keturias sekundes, nemokamai, blogiausią tavo gyvenimo rytą.
Patikrink tai ne mano, o savo paties patirtimi. Prisimink laikotarpį, kai labai norėjai vieno konkretaus dalyko. Dabar pabandyk prisiminti, kas dar vyko tą mėnesį, kas buvo kambaryje, ką darė oras, ką sakė tavo vaikai. Daugumai žmonių įrašas plonas, ir jis plonas todėl, kad akis buvo siaura, o ne todėl, kad mėnuo buvo tuščias.
Stalas
Dabar sakau taip: gausa yra tai, ką atsineši prie stalo, o ne tai, kas ant jo laukia. Gali įeiti jau pilnas, dar prieš lėkštę.
Tai nėra nuolankus pasidavimas ir tai nėra argumentas prieš norėjimą. Aš noriu labai daug. Noriu, kad knygos būtų skaitomos šalyse, kuriose niekada nebūsiu; noriu, kad bendruomenės, su kuriomis dirbu, turėtų savo pačių galią, o ne ją nuomotųsi; noriu, kad mano anūkai mokėtų dainas. Noras nėra priešas. Priešas yra nuolatinis gyvenimas jo viduje.
Mano senelis šimto trejų turėjo siaurą materialinį gyvenimą ir nepaprastai plačią akį. Jis galėjo papasakoti, ką dangus veikė visą savaitę. Žinojo, kuris kadagys pasisiūlė, o kuris ne. Pažinojo kiekvieną iš tų avių, ir kiekvieną giminaitį dienos jojimo atstumu, ir apeigų eilę, kuriai išgiedoti reikia daugiau laiko, nei dabar daugelis žmonių skiria bet kam.
Jis nebuvo vargšas. Jis tiesiog vedė apskaitą keturiuose stulpeliuose ir kiekvieną rytą atmerkdavo akį, kol diena nespėjo jos susiaurinti.
Tony Skrelūnas writes The Ancestral Watch — Stone Breath, The Amber and the Stone, The Council Fire and The Far Messengers — and the working reader, Living as a Far Messenger. He is a PhD candidate; his dissertation looks at human and organizational performance through three ancestral lenses: Diné, Lithuanian and Japanese. He holds a faculty appointment at 1440 Multiversity, where teaching is the center of the work now. He runs at dawn and hikes with a corgi named Roper.
Paskutinį kartį peržiūrėta 2026 m. rugsėjo mėn.