Jau kokius penkiolika metų man sugrįžta tas pats sapnas. Einu per pasaulį, kuris kartu ir pažįstamas, ir sudužęs, ir iš tylos įžiebiama tarybos ugnis. Mane nuveda į didžiulę apvalią menę po žvaigždėtu dangumi, ir aš užimu savo vietą tarp protėvių iš visų žemės kampelių: sausųjų žemių ūkininkų ir šiaurės elnių ganytojų, gydūnų ir vandenynų šturmanų, dykumų, miškų ir stepių saugotojų. Tarp mūsų sėdi mokslininkai ir inžinieriai ir klauso. Viskas, kas atnešama prie tos ugnies, pasveriama vienu klausimu. Ar tai pakartos žlugimo ciklus, ar pagerbs dar negimusias kartas?
Tas sapnas nuo tada varo didžiąją mano darbo dalį. Dėl jo grįžau į doktorantūrą, dėl jo sėdžiu prie stalų su genčių tautomis ir su žmonėmis, kuriančiais naujausias mūsų technologijas, ir dėl jo parašiau The Council Fire. Praėjusią savaitę knyga pasirodė su nauju viršeliu, ir noriu tiesiai pasakyti, kas ji yra. Ji yra daugiau nei pasakojimas.
Kur stovime
Įžengiame į pasaulinio netikrumo laiką, ir aš jį nagrinėju kiekvieną dieną, nes tolimasis pasiuntinys privalo perskaityti kraštą prieš jį pereidamas. Štai koks kraštas yra šį spalį.
Klimatas keičiasi, ir užfiksuoti duomenys nieko neslepia. Pasaulio meteorologijos organizacija patvirtino, kad 2024-ieji buvo šilčiausi kada nors išmatuoti metai — maždaug 1,55 laipsnio Celsijaus šiltesni už ikipramoninį vidurkį, o pastarieji dešimt metų yra dešimt šilčiausių per visą matavimų istoriją. 2025-aisiais vandenynai sugėrė daugiau šilumos nei bet kuriais metais nuo tada, kai pradėti šiuolaikiniai matavimai. O šį rudenį Ramiajame vandenyne bręsta super El Niño. NOAA spalio prognozėje jam teikiama 83 procentų tikimybė tapti stipriausiu nuo 1950-ųjų, kai pradėti matavimai, o rytinė Ramiojo vandenyno dalis yra 2,3 laipsnio Celsijaus šiltesnė už vidurkį. Mano tėvai niekada nebuvo girdėję žodžių „super El Niño“. Nei mano tetos. Paklauskite bet kurio senolio, kada paskutinį kartą buvo tokie orai, ir išgirsite: tada, kai žmonės buvo išvaryti iš Trečiojo pasaulio — ankstesniojo pasaulio, iš kurio, pasak senųjų pasakojimų, žmonės iškilo į šį. Karštis nėra prognozė. Tai žemė, ant kurios jau stovime.
Po mūsų kojomis keičiasi ir pats darbas. Tarptautinis valiutos fondas skaičiuoja, kad dirbtinis intelektas paliečia beveik 40 procentų darbo vietų visame pasaulyje ir apie 60 procentų turtingose ekonomikose. Ir stalas dar ne visiems padengtas. Jungtinės Tautos 2024 m. suskaičiavo apie 673 milijonus žmonių, susiduriančių su badu, ir 2,3 milijardo neturinčių patikimos prieigos prie pakankamo maisto.
Audra lauke turi dvynę mūsų viduje. Amerikos psichiatrų asociacijos metinėje apklausoje 77 procentai suaugusių amerikiečių teigė, kad nerimauja dėl ekonomikos, o 43 procentai — kad nerimauja labiau nei pernai; prieš dvejus metus tokių buvo 32 procentai. Nuo pusės iki dviejų trečdalių amerikiečių sako, kad gyvena nuo atlyginimo iki atlyginimo, — priklausomai nuo to, kas klausia. Jokia matavimo priemonė neskaičiuoja, kiek mūsų gyvena „kovok arba bėk“ būsenoje. Tai sąlygos, kurios kūną ten ir laiko: skuba, triukšmas ir pavojaus signalas, skambantis nuo pat pabudimo.
Tokios būsenos kūnas negali pabūti su pasakojimu pakankamai ilgai, kad šis ką nors pakeistų. Jis negali perskaityti besikeičiančio krašto ir negali nieko suorganizuoti. Jis užsiėmęs — stengiasi išgyventi dieną. Tai sunkioji tiesa, ir knyga jos nešvelnina.
O štai dosnioji tiesa, lygiai tokia pat aiški. Kelias per tai yra, ir juo jau buvo eita. Besikeičiantys orai, nutylantis darbas, sistemos, kurios nustoja atsakyti, — su visu tuo susidūrė mūsų pačių protėviai, kiekviename žemyne ir kiekviena kalba, ir jie perėjo vis dar dainuodami. Nurodymus jie paliko kūne, pasakojime ir dainoje. Mes jų nepraradome. Mes liovėmės juos skaityti.
Naujasis viršelis tai ir neša. Norėjau senolių, atsukusių mums nugaras, ir horizonto, matomo po ugnimi, tako Sedonos raudonyje, plokščiakalnio vienoje pusėje ir kalnų kitoje. Tada atėjo paskutinis pakeitimas, ir būtent jis buvo tas tikrasis. Figūros ant tako tapo šeima, einančia upės link: vyras ir moteris, o tarp jų — vaikas, laikantis juos abu už rankų.
Daugiau nei pasakojimas
Dar prieš internetą buvo kūnas, galintis pereiti dykumą su visa biblioteka savyje. Didžiąją žmonijos istorijos dalį viskas, kas svarbu, keliavo vienu būdu — išmokyto žmogaus viduje. Dykumų tolimieji pasiuntiniai pernešdavo tai, ko reikėjo žmonėms, per žudantį kraštą. Vandenynų tolimieji pasiuntiniai, skaitydami bangavimą, rasdavo vieną salą jūroje, kuriai nesimatė galo. Kalnų tolimieji pasiuntiniai bėgdavo akmeniniais keliais virš debesų. O laiko tolimieji pasiuntiniai nešdavo visą tautos žinojimą proanūkiui, kurio niekada nesutiktų. Kiekviena tauta žemėje juos augino, ir kiekvienas iš mūsų jų turi savo giminės linijoje.
76 sekundžių filmas knygai The Council Fire. Dykumų, vandenynų, kalnų ir laiko tolimieji pasiuntiniai.
Knyga seka dvylika saugotojų šešiuose žemynuose, iš kurių nė vienas nėra girdėjęs kitų kalbant. Käthe prižiūri siurblius po Rūro kraštu, kurių niekada negalima išjungti. Illary neša savo sėklas aukštyn Andais, aplenkdama karštį. Nizhoní, kilusi iš Diné, grįžta namo ir randa, kad tie, kurie žinojo visa tai, nebeturi pamainos. Jie suranda vieni kitus, sukuria žodžius tam, kas vyksta, nes senieji žodžiai tai sumenkino, o tada stato.
Tai, ką jie stato, yra arka, ir ji nėra laivas. Tai metodas, būdas užtikrinti, kad tai, ką tauta žino, išgyventų perėjimą, — laikoma kūne, pasakojime, dainoje ir dvylikoje mažų daiktelių, perduodamų iš vienų rankų į kitas. Kiekvienam slėniui — sava ugnis. Kiekvienai ugniai — savas saugotojas. Niekas nelaikoma vienoje vietoje, iš kurios vienas blogas šimtmetis galėtų tai atimti.
Kitoje pusėje jie atstato sąmoningai, iš to, kas jau veikė. Turtas skaičiuojamas keturiais pavidalais, o ne vienu — finansinis, santykių, kultūrinis ir gamtinis, — o apskaitos knyga per žiemos saulėgrįžą garsiai perskaitoma visai bendruomenei. Ekonomika kuriama taip, kad negalėtų išsikelti iš miesto. Ir prieš statant bet ką, užduodamas vienas klausimas, tas pats klausimas iš mano sapno: ar tai pagerbia proanūkius?
Saugotojai išgalvoti. Beveik niekas po jais — ne. Paskutinė Vokietijos akmens anglies kasykla iš tikrųjų užsidarė likus keturioms dienoms iki Kalėdų, o vandenį po Rūro kraštu iš tikrųjų reikia siurbti amžinai. Tikri ir keliai į priekį: bendruomenė, kuri savo saulę valdo, o ne nuomoja, turtas, skaičiuojamas keturiais pavidalais, taryba, kuri visam, ką stato, užduoda vieną klausimą.
Skyrius, kurį įteikčiau kiekvienam, dirbančiam su gijimu, yra tas apie tai, ką tauta turėjo vėl užsiauginti. Gydytoja, trisdešimt metų matavusi, ką ilgalaikė baimė padaro kūnui, o paskui to kūno vaikams, sako tiesiai: „Baimė ne tik skaudi. Baimė sukausto.“ Tada ji pasako dosniąją tos pačios tiesos pusę. Pirmiausia nuramink kūną, tada statyk, ir duok tam tris kartas, gal keturias, po vieną vaiką ir po vieną šeimą.
Po viskuo slypi vienas tikslas, ir tai nėra išlikimas. Tai užauginti žmones, pakankamai sveikus, kad galėtų pereiti: nurimusius kūne, aiškiais protais, gebančius pernešti tai, kas svarbu, per sunkų perėjimą ir atnešti tai nepažeista. Tam ir skirtas gijimas. Ne patogumui. Pajėgumui. Tai knyga apie dviejų kartų atstatymą vienu metu — mūsų ir tos, kuri ateina po mūsų, — kad, kai ateis jų eilė statyti, jie statytų iš žinojimo, o ne iš panikos.
Kam ji skirta
Knyga sukurta tam, kad būtų pasakojama balsu. Ji prasideda įdėdama jums į ranką akmenį, o jos pabaigoje rasite visą akmens kvėpavimą, būdą vesti skaitymo ratą kaip tarybą, o ne kaip knygų klubą, ir perėjimą, kurį galima vaidinti stovint. Kiekviena dalis pritaikyta vienam vakarui ir vienam balsui.
Ji parašyta tiems, kurie jau neša ką nors kitiems: močiutei, prie virtuvės stalo saugančiai kalbą, inžinieriui, kuris pasilieka, kai darbas jau iškeliavo, jaunuoliui, grįžusiam namo išmokti to, ko vasaros jam parodė tik kraštelį. Ji parašyta ir tiems, kurie dar tik eina tokiais tapti. Jei tai jūs, suprasite tai per kelis puslapius.
The Council Fire — apie 110 000 žodžių, o pabaigoje yra senųjų žodžių žodynėlis ir darbiniai priedai. Ją tiesiogiai galima įsigyti Payhip už 20 JAV dolerių adresu payhip.com/b/GB2eg, o knygos puslapyje ancestralwatch.com rasite ištrauką ir dvylika saugotojų su jų tautomis.
Pirmasis knygos balsas priklauso žmogui, gyvenančiam septyniomis kartomis vėliau ir laikančiam visus dvylika daiktelių, kuris apie pasaulį, saugotojų sukurtą iš sudužusiojo, sako: „Čia sunku, ir čia gera.“
Ateikite, prisėskite prie ugnies. Vietos yra. Vietos visada yra.
Tony Skrelūnas is Diné (Navajo) and Lithuanian. He writes The Ancestral Watch — Stone Breath, The Amber and the Stone, The Council Fire and The Far Messengers — and the working reader, Living as a Far Messenger. He is a PhD candidate; his dissertation looks at human and organizational performance through Diné and Lithuanian ancestral knowledge and the Japanese practices he has long studied. He holds a faculty appointment at 1440 Multiversity, where teaching is the center of the work now. He runs at dawn and hikes with a corgi named Roper.
Paskutinį kartą peržiūrėta 2026 m. spalio mėn.