Šią vasarą man atėjo žodžių junginys, kurio nuo tada negaliu padėti į šalį: gerovės dekolonizavimas. Po kelių dienų garsiai jį išgvildenau, ir jis nuvedė mane tiesiai į mūsų pačių bendruomenes — į tai, kaip dažnai žmonės, turintys bendrą kalbą, apeigas ir giminės medį, galiausiai sudrasko vieni kitus, ir į tai, ką tai padaro namų viduje.
Tai, ką pasakiau toliau, man iki šiol yra viso dalyko šerdis. Negali nekęsti, negali blogai galvoti apie kitus ir kartu turėti sureguliuotą nervų sistemą. Kūnas nelaiko vieno kambario jausmui, kurį nukreipi į kaimyną, ir kito — jausmui, kuriame gyveni. Ką tik siunti per tvorą, tame ir pats sėdi.
Yra tyrimų, rodančių ta pačia kryptimi. 2006 m. trys mokslininkai — Josas Brosschotas, Williamas Gerinas ir Julianas Thayeris — žurnale Journal of Psychosomatic Research iškėlė mintį, kad sunki akimirka dažnai būna per trumpa, kad padarytų kūnui ilgalaikę žalą. Žalą daro jos atkartojimas mintyse, teigė jie. Grįžimas prie to paties palaiko streso reakciją dar ilgai po to, kai akimirka praėjo. Nuoskauda — būtent toks atkartojimas, nešiojamas metų metus.
Kiekvienas turėjo vaidmenį
Seniai žmonės, kurie gebėjo valdyti savo emocijas ir savo mintis, kurie sąmoningai laikėsi teigiamos minties, buvo tie, kurie kūrė pasakojimus, dainas ir mokymus, išlaikiusius bendruomenę atsparią. Būtent taip buvo perduodamas žinojimas apie sveikatą, klimatą, maisto sistemas ir žemdirbystę. Užrašyti to nebuvo galima. Turėjai klausymą ir stebėjimą, ir tiek.
Todėl namų būsena buvo tokia pat svarbi kaip ir pats žinojimas. Mano promočiutė užaugino mane hogane Big Mountain vietovėje, be elektros ir be vandentiekio, ir ten beveik niekas man neateidavo per aiškinimą. Aš stebėjau, klausiausi, buvau taisomas, ir per metus žinojimas atėjo. Tai veikia tik tuose namuose, kur vaikas pakankamai ramus, kad jį priimtų.
Ir kiekvienas turėjo vaidmenį. Buvo stebėtojas, skaitantis orus ir žemę. Buvo tolimasis pasiuntinys, kuris pereidavo tai, ko pereiti neįmanoma, priimdavo kitos tautos pasaulį ir parnešdavo jį namo sveiką. Buvo gydūnas, ūkininkas, statytojas. Bendruomenė nebuvo minia individų, kurių kiekvienas dirba su savimi. Tai buvo vaidmenų visuma, kurią žmonės laikė vieni kitiems.
Kad užaugintum bet kurį iš tų žmonių, reikėjo tam tikrų namų. Tai turėjo būti ramūs namai, kuriuose žinojimą buvo galima perduoti ramiai ir džiugiai, nes vaikas, įsitempęs laukdamas kito barnio, nestebi, kaip sodinami kukurūzai. Ir tai turėjo būti dalijimosi namai, kad kaimynai ateitų tau padėti per avių kirpimą ar derliaus nuėmimą ir dalytųsi gausa, kai ji ateidavo.
Štai ką turiu omenyje sakydamas „gerovės dekolonizavimas“. Gerovė niekada nebuvo kažkas, ką žmogus darė vienas kambaryje, kad pasijustų geriau. Tai buvo būsena namų, kurie galėjo mokyti, ir bendruomenės, kurios vaidmenys buvo užpildyti. Knygoje The Far Messengers radijo laidos vedėjas sako Rasai, lietuvių dainų saugotojai, kad tai, ką ji aprašo, skamba panašiai į tai, ką parduoda saviugdos industrija. Ji ilgai patyli. „Jie parduoda įrankius, iš kurių išimti žmonės.“
Kvėpavimas, būsena, afirmacija — visa tai tikra, sako ji, ir daugumą jų ji pati naudoja, bet niekas iš to niekada nebuvo skirta daryti vienam. Tai kilo iš ratų, kuriuose buvo senolių ir kuriuose kiekvienas nešė vaidmenį kitiems. Gerovės dekolonizavimas, kaip aš jį suprantu, — tai žmonių sugrąžinimas.
Kas žmogų tempia atgal
Tad kas tave sustabdo, kas tempia atgal, neleisdamas tapti tolimuoju pasiuntiniu? Blogos mintys apie kitus. Blogos kalbos apie juos. Gandų skleidimas. Neigiamų naujienų ieškojimas, kuris niekada nebuvo lengvesnis, nes jos kiekvieną rytą laukia tavo kišenėje. O po jais — senesni dalykai: ego ir perdėtas konkuravimas dėl netinkamų priežasčių, kai kaimyno geri metai tavyje atsiliepia kaip tavo paties nuostolis.
Vienas pirmųjų žingsnių — kad žmonės galėtų sąžiningai pažvelgti į save. Antras — žinoti, iš kur tai kyla. Kolonizacija ilgai ir smarkiai spaudė daugelį tautų, o taip spaudžiama tauta galiausiai atsigręžia prieš save, nes tai vienintelė vieta, kur dar galima atsigręžti. Tai nepriklauso nė vienai šeimai ar tautai. Tai palikimas, perduodamas taip, kaip namuose perduodami įpročiai.
Tuo tarpu tie, kurie kolonizavo, dažniausiai jau nuėjo toliau. Daugelis jų nemano kada nors ką nors kolonizavę. Jie laimingai gyvena savo dešimties miegamųjų namuose ir plaukioja savo laivais. Tame yra pamoka. Mes galėtume turėti tokį pat požiūrį. Pagaliau turime savo laisves ir galime kurti savo bendruomenes ir savo pasakojimus.
Lengva likti tamsiose erdvėse, neigiamose erdvėse, ir daugelis mūsų jose lieka, visose pasaulio dalyse. Turime žengti toliau, ir tai gali prasidėti tuoj pat — pirmiausia tavyje, paskui tavo šeimoje, tavo namuose, tavo bendruomenėje. Pagauk blogą mintį apie kaimyną, kol ji dar tik mintis, kol ji netapo sakiniu prie vakarienės stalo, o paskui — gandu.
Kiekvienas toks pagavimas yra maža akimirka, kai senasis palikimas arba perduodamas toliau, arba padedamas į šalį. Vaidmenys vis dar laukia. Kažkur kiekvienoje šeimoje yra vaikas, kuris bus stebėtojas, ar statytojas, ar tas, kuris išeina ir parneša ką nors namo sveiką. Pirmiausia tam vaikui reikia ne technikos. Jam reikia namų, kuriuose užtenka ramybės mokyti, ir kaimynų, kurie ateina padėti ir pasilieka pasidalyti gausa.
Tony Skrelūnas is Diné (Navajo) and Lithuanian. He writes The Ancestral Watch — Stone Breath, The Amber and the Stone, The Council Fire and The Far Messengers — and the working reader, Living as a Far Messenger. He is a PhD candidate; his dissertation looks at human and organizational performance through Diné and Lithuanian ancestral knowledge and the Japanese practices he has long studied. He holds a faculty appointment at 1440 Multiversity, where teaching is the center of the work now. He runs at dawn and hikes with a corgi named Roper.
Paskutinį kartą peržiūrėta 2026 m. spalio mėn.