Prieš trisdešimt metų žurnalas pasiuntė rašytoją į Čikagą išsiaiškinti, kas negerai su geriausios krepšinio komandos, kokią kas nors kada nors matė, treneriu.
Ne taip tas tekstas buvo pristatytas, bet būtent tai jis ir buvo. Richardo Hofferio 1996-ųjų Philo Jacksono portretas žurnalui Sports Illustrated yra kruopštus, juokingas ir vos juntamai sutrikęs dokumentas. Jame surašyta viskas: išminčiaus laikysena, meditacija, žaidėjams išdalytos knygos, treniruotės diena, kai niekam nebuvo leista kalbėti, autobusas, nukreiptas į keltą pro Laisvės statulą dėl priežasčių, kurių žaidėjai taip ir nesužinojo. Cituojamas Jacksonas, aiškinantis, kad jo puolimas veikia pagal daoistinį principą. Rašytojas vis laukia mirktelėjimo. Jis taip ir neateina.
O po visu tuo teka klausimas, kurio rašytojas yra per geras, kad paklaustų tiesiai: ar šis žmogus rimtai, ar tai vaidinimas, kuriam šiaip jau sekasi laimėti?
Visą savaitę galvojau apie tą tekstą, nes tai aiškiausias man žinomas pasakojimas apie žmogų, dirbantį mano darbą — didžiausio spaudimo organizacijoje, kokią jis galėjo turėti, ir prieš spaudą, neturinčią tam jokios kategorijos.
Septyniasdešimt dvi ir dešimt
Štai to sezono faktai. 1995–96 metų Čikagos „Bulls“ reguliariajame sezone laimėjo septyniasdešimt dvejas rungtynes ir pralaimėjo dešimt. Tiek nebuvo laimėjusi nė viena komanda. Pirmuosius du atkrintamųjų ratus jie praėjo pralaimėję vienintelį kartą. Jacksonas, jau turėjęs tris čempionų titulus, pagaliau buvo išrinktas Metų treneriu.
Ir jie buvo vyriausia lygos komanda. Popieriuje tai nebuvo talentingiausia kada nors surinkta sudėtis: jie turėjo geriausią gyvą žaidėją ir geriausią gyvą antrąjį, o toliau — būrį vaidmenų žaidėjų ir vieną nenuspėjamiausių figūrų Amerikos sporte. Tokia komanda turi būti gera. Ji neprivalo būti geriausia, kokia kada nors buvo.
Kažkas kūrė skirtumą, ir tai nebuvo sudėtis.
Kiekvienam reikia savo kampo, Jacksonas pasakė rašytojui. Jo kampas buvo prasmė.
Ką jis iš tikrųjų darė
Nuimkite smilkalus ir reportažą, ir pamatysite, kad Jacksonas pastatė indą — bendrą erdvę, kuri buvo apie kažką kita nei užduotis, kad užduotis turėtų kur atsisėsti.
Jis pats tai pasakė tiesiai, ir tai mažiausiai mistiškas sakinys visame portrete. Ką katalikų pamaldos daro su visais tais smilkalais, paklausė jis. Jos gamina slėpinį. Dalis gyvenimo yra būti įtrauktam į kažką drauge su kitais žmonėmis. Ką mes bandome daryti, pasakė jis, tai kvėpuoti kartu, dalytis ta pačia erdve ir rasti kažką, kas yra už vien krepšinio žaidimo aikštelėje.
Tai ne sporto mintis. Tai seniausia organizacinė technologija žemėje, ir kiekviena mano tyrinėta tauta turėjo savo jos atmainą. Grupės nepastatysi suderindamas paskatas. Ją pastatai pervesdamas žmones kartu per kažką, kas didesnis už tai, ko tau iš jų reikia.
Keturi ėjimai, kurie keliauja
Vienas. Nuraminti pirmiau, nei vykdyti.
Jacksonas mokė meditacijos. Pasikvietė žmogų mokyti kvėpavimo. Pravedė treniruotę tylomis.
1996-aisiais tai buvo skaitoma kaip keistenybė. Dabar žinome, ką jis darė. Kūnas grėsmės būsenoje nepajėgia perskaityti kambario, nepajėgia išlaikyti schemos, nepajėgia atskirti spaudimo nuo pavojaus. Jis nukrenta į įprotį. Griebia. Meta tą metimą, kurį jau buvo nusprendęs mesti.
Viskas, ko mokau apie veiksmingumą, prasideda čia, ir priežastis ne dvasinė, o eilės: niekas negali išmąstyti savęs iš sutrikdytos nervų sistemos, o sutrikdyta grupė priima sutrikdytus sprendimus ir paskui juos gina. Pirma išvalyti. Paskui veikti. Mano promočiutė išvarydavo mus laukan dar prieš saulėtekį daryti būtent to ir nė karto nepavadino to praktika. Ji vadino tai tuo, kaip pradedama diena.
Jacksonas prie tos pačios eilės atėjo kitu keliu. Tai verta pastebėti. Kai dvi tradicijos, neturėjusios sąlyčio, prieina prie to paties atsakymo, dažniausiai žiūri į kažką tikro, o ne į kažką kultūrinio.
Du. Ratas vietoj žvaigždės.
Trikampio puolimas — kurio Jacksonas neišrado; jį sukūrė jo asistentas Texas Winteris — neturi nustatytų derinių. Žaidėjai skaito, ką gynyba duoda, ir perduoda kamuolį į laisvą erdvę. Kamuolį paliečia visi. Niekas nėra paskirtasis atsakymas.
Michaelas Jordanas to nenorėjo. Jo prašė atiduoti metimus vyrams, kurie galbūt jų nepataikys. Jacksono argumentas nebuvo toks, kad Jordanas turėtų būti mažesnis; jis buvo toks, kad to, ko Jordanas iš tikrųjų norėjo — laimėti, pakartotinai, aukščiausiu lygiu — per vieną Jordaną gauti neįmanoma.
Būtent šį ėjimą dauguma vadovų atlieka klaidingai. Jie stiprų ego laiko kliūtimi, kurią reikia suvaldyti. Jacksonas laikė jį varikliu, kuriam reikia duoti kryptį. Jis neprašė savo geriausio vyro susitraukti. Jis parodė jam didesnį dalyką, kurio viduje galima būti didžiam.
„Aš tampa mes tarnu.“
Tai Jacksono eilutė iš knygos Sacred Hoops. Ir tai beveik pažodžiui tas pat, ką senieji žmonės turėjo omenyje sakydami „ratas“: ne tai, kad tu mažas, o tai, kad tavo dovana turi kur nueiti.
Trys. Vieta tam, kuris eina atbulas.
Sunkiausias to meto sprendimas dėl žmogaus buvo Dennisas Rodmanas — tikro genialumo atkovotojas ir vyras, sąmoningai ir nepaliaujamai laužęs kiekvieną lygos turėtą susitarimą.
Dauguma organizacijų su tokiu žmogumi daro vieną iš dviejų dalykų. Bando jį nušlifuoti ir pameta tai, kas darė jį vertingą. Arba toleruoja jį per atstumą ir leidžia grupei susitvarkyti aplink jo vengimą.
Jacksonas padarė trečią dalyką. Jis pasiekė lakotų heyoka — tą, kuris eina atbulas, rengiasi atvirkščiai, viską daro priešinga tvarka — ir pasakė maždaug taip: šis vyras yra tai. To vaidmens žmogų gerbdavo, sakė Jacksonas, nes jis atnešdavo tikrovės pasikeitimą.
Noriu būti atsargus. Heyoka yra lakotų žodis lakotų vaidmeniui, laikomam lakotų apeiginio gyvenimo viduje, ir ne man jį mokyti, ir ne Jacksonui jis priklausė. Bet aš tiksliai suprantu, kodėl jis to siekė, ir ta priežastis yra viso šio teksto argumentas: kalboje, kuri jam buvo duota organizacijai vesti, nebuvo nė vieno žodžio žmogui, kurio pareiga — sulaužyti schemą. Jam reikėjo to žodžio. Jis nuėjo ir jį susirado.
Kiekviena man žinoma tradicija išlaikė to vaidmens atmainą, saugomą, sąmoningai, nes grupė, tobulai susitvarkiusi aplink savo pačios prielaidas, yra grupė, nustojusi pajėgti matyti. Tas, kuris laužo schemą, palaiko schemą gyvą. Jis nėra pakantumo klausimas. Jis yra pareigybė.
Keturi. Kažkas bendra, kas nėra darbas.
Jacksonas kiekvienam žaidėjui davė knygą, parinktą būtent tam žaidėjui. Kai kurie jas perskaitė. Keli vėliau prisipažino, kad ne, o vienas negalėjo prisiminti pavadinimo.
Tai vis tiek veikė, ir būtent šią dalį žmonės praleidžia. Knyga nebuvo mokymo programa. Ji buvo įrodymas, kad treneris praleido laiką galvodamas apie tą vyrą kaip apie žmogų, o ne kaip apie pozicijų sąrašo eilutę. To nesuvaidinsi masiškai, ir nereikia, kad tai pasiektų visus. Reikia, kad tai būtų tiesa tiems, kuriuos pasiekia.
Jei vienintelis dalykas, kurį grupė dalijasi, yra darbas, tu turi personalą. Kažkas kita turi būti laikoma bendrai, kad atsirastų tai, ką aš vadinčiau komanda.
Dalis, kurią privalau pasakyti tiesiai
Philas Jacksonas buvo sekmininkų pamokslininko sūnus iš Šiaurės Dakotos. Lakotų vardą jam davė po to, kai jis su Billu Bradley pravedė krepšinio stovyklą rezervate. Jis pakabino lakotų daiktus komandos kambaryje Čikagoje. Jis, tiesiogine prasme, skolinosi.
Galėčiau parašyti lengvąją pastraipą apie tai. Neparašysiu, nes manau, kad sąžiningas skaitymas įdomesnis — ir būtent dėl jo šis tekstas apskritai yra mano svetainėje.
Jacksonas siekė per pasaulį įrankių, kuriuos jo paties linija buvo padėjusi ant žemės. Ne pamestų — padėtų. Jo žmonės turėjo ugnį, ir tylą, ir pasakojimą, ir bendrą stalą, ir vyresniuosius, ir būdą pervesti vyrą per kažką, prieš įteikiant jam atsakomybę. Turėjo kiekviena tauta. Baltiškoji mano šeimos pusė savąją pernešė per draudimą. Kas nutiko didžiajai pramoninio pasaulio daliai — tie įrankiai nustojo būti perduodami, ir maždaug per tris kartas niekas nebegalėjo įvardyti, ko trūksta. Tik tiek, kad kažko trūksta.
Taip žmogus atsiduria vesdamas geriausią krepšinio komandą istorijoje ir pamato, kad jam reikia žodžio šventajam juokdariui, o vadybos literatūroje jokio tokio žodžio jo nelaukia — tad jis eina ir vieną pasiskolina.
Tai ne kaltinimas jam. Tai aprašymas būsenos, kurioje yra beveik kiekvienas vadovas, su kuriuo dirbu. Ir tai stipriausias turimas įrodymas tam, ką nuolat kartoju: tai niekada nebuvo vienos kultūros technikos. Tai buvo žmogaus operacinė sistema, ji atkuriama, ir žmonės jos siekia tą pačią akimirką, kai spaudimas pakyla pakankamai aukštai.
Įrankiai niekada nebuvo pamesti. Jie buvo padėti.
Ir dalis, kurią vadovai praleidžia
Hofferio portrete yra eilutė, kurią pakabinčiau ant kiekvienos savo vedamos stovyklos sienos. B. J. Armstrongas, žaidęs pas Jacksoną šešis sezonus, sako, kad laimėjimas uždengia daugybę nuodėmių — ir kad kai jau laimi, tada gali ieškoti didesnės prasmės.
Jis teisus, ir bet kuri sąžininga šio argumento versija privalo su tuo pasėdėti. Jacksonas turėjo erdvės tylos dienoms, nes jo komandos laimėdavo. Jei „Bulls“ būtų laimėję penkiolika rungtynių, išminčiaus laikysena būtų buvusi įrodymas byloje prieš jį.
Iš to pasiimu du dalykus, ir jie traukia į priešingas puses, o tai paprastai yra ženklas, kad radai tikrąją problemą.
Pirmas: rezultatai nuperka leidimą. Jei nori pakeisti, kaip tavo organizacija save laiko, greičiausias kelias beveik niekada nėra paskelbti kultūros iniciatyvą. Jis yra pristatyti kažką nepaneigiamo ir tą kreditą išleisti pokyčiui.
Antras, ir, manau, gilesnis: Armstrongas priežastingumą turi apverstą, ir portretas tai tyliai parodo. Jacksonas ne laimėjo ir todėl jam buvo leista būti keistam. Jis darė tai, kas senstančių vaidmenų žaidėjų būrį pavertė geriausia visų laikų komanda, o laimėjimas buvo įrodymas. Tas pačias treniruotes jis vedė CBA lygoje, prieš nieką, už jokius pinigus, metų metais prieš tai, kai kam nors šovė vadinti jį kieno nors meistru.
Ir tai yra patikrinimas, kurį taikyčiau visam šitam. Praktika, veikianti tik tada, kai jau laimi, yra papuošimas. Praktika, kurią gali vesti blogiausiais savo metais, yra įrankis.
Ką nešuosi į kambarį
Kai dabar sėduosi su vadovų komanda, iš viso to kyla keturi klausimai, ir nė vienas jų nereikalauja, kad kas nors kuo nors tikėtų.
Ar ši grupė turi būdą nurimti prieš nuspręsdama? Ne pasisveikinimo ratą. Tikrą praktiką, atliekamą kaskart, kuri išveda kambarį iš grėsmės būsenos, prieš imantis to darbo, kuris svarbus.
Kur keliauja kamuolys, kai ateina spaudimas? Jei sąžiningas atsakymas yra vienas žmogus, tu neturi komandos; turi žvaigždę ir ją laikančią sandarą, ir esi per vieną traumą ar vieną atsistatydinimą nuo to, kad tai sužinotum.
Kas čia laužo schemą, ir ar tam davei pareigybę, ar davei problemą? Kažkas kambaryje tai jau daro. Vienintelis klausimas — ar tai vaidmuo, ar skundas.
Ką šie žmonės dalijasi, kas nėra darbas? Jei atsakymo nėra, tai pirmas dalykas, kurį reikia pastatyti, ir jis atrodys kaip laiko švaistymas lygiai iki tos savaitės, kai bus vienintelė priežastis, dėl kurios grupė išsilaiko.
Prieš trisdešimt metų sporto žurnalistas nuvažiavo į Čikagą ieškoti mirktelėjimo ir jo negavo. Komanda, apie kurią jis rašė, laimėjo septyniasdešimt dvejas rungtynes. Turėjome tris dešimtmečius nuspręsti, ką tai reiškia, ir daugiausia susegėme tai į bylą „ekscentriškas genijus“ — patogiausią įmanomą išvadą, nes ji iš mūsų nereikalauja nieko.
Manau, paprastesnis skaitymas yra teisingas. Žmogus įdėjo apeigą, tylą, pasakojimą ir ratą į šiuolaikinę organizaciją esant didžiausiam spaudimui, ir tai pagimdė geriausią sezoną, kokį kas nors kada nors turėjo. Jam teko eiti ieškoti dalių, nes jo paties buvo padėtos ant žemės. Mūsiškės yra atkuriamos, ir dauguma jų senesnės ir arčiau rankos, nei žmonės mano.
Nereikia būti dzen meistru. Reikia rato, praktikos, pareigybės tam, kuris eina atbulas, ir kažko bendrai laikomo, kas nėra darbas. Tai ir visa sandara. Visa kita — taikymas.
Kur tai tęsiama toliau
Dvidešimt du įrankiai, iš kurių visa tai išauga, nešami kaip pasakojimas knygoje Stone Breath („Akmens kvėpavimas“), pirmajame The Ancestral Watch romane, jau pasauliniame platinime. Darbinė versija vadovams — praktikos be romano aplink jas — yra Living as a Far Messenger.
O jei norite argumento būtent apie organizacijas — ką tauta iš tikrųjų pastato ir kaip juda valdžia — tai yra The Council Fire („Tarybos ugnis“), o tikrasis po ja esantis modelis — Vietos valdymo akto istorija.
Tony Skrelūnas writes The Ancestral Watch — Stone Breath, The Amber and the Stone, The Council Fire and The Far Messengers — and the working reader, Living as a Far Messenger. He is a PhD candidate; his dissertation looks at human and organizational performance through three ancestral lenses: Diné, Lithuanian and Japanese. He holds a faculty appointment at 1440 Multiversity, where teaching is the center of the work now. He runs at dawn and hikes with a corgi named Roper.
Paskutinį kartį peržiūrėta 2026 m. rugsėjo mėn.