Spalio keturioliktąją Twin Arrows vedžiau visą dieną hopiams — ją surengė jų Sveikatos ir socialinių paslaugų departamentas. Salėje buvo genties įstaigų vadovai ir kaimų administracijos, o pakviesti buvo ir įstatymų leidėjai.

Kuriu įrankius, kurie padeda pereiti sunkią žemę. Pirmiausia juos išbandau savo paties kūne, paskui savo rašyme, o tada nešu į sales, kuriose sėdi už mane toliau nuėję žmonės.
Doktorantūra yra to paties darbo dalis — darnaus vystymosi švietimas, sutelkiant dėmesį į žmogaus veiksmingumą ir tarpkartinį gijimą, o priešaky laukia disertacijos etapai. Kai įrankis atlaiko, jis iškeliauja į knygas.
Privilegija — būti tokioje draugijoje. Diana, Deoné, Rene ir Debra yra savo sričių žinovės, kiekviena savojoje pasinėrusi giliau, nei aš savojoje, o tokia diena kaip ši — proga stovėti su jomis vienoje salėje ir nusileisti iki pat dugno. Dabar šito mokau keliose vietose. Dėstytojo paskyrimas 1440 Multiversity, raudonmedžių miškuose virš Santa Cruz. Paskaitos Meksikoje, o kitąmet jų bus daugiau. Sesijos kitose pasaulio dalyse ir su Pirmosiomis tautomis. Kiekviena salė įrankius padarė aštresnius.
Ir tada hopiai. Būti pakviestam dirbti greta tokios drausmingos, tokios nugludintos, tokios garbingos tautos — tai ir yra pati esmė.
Hopiai čia neatvyko. Jie čia iškilo ir sudarė sandorą su Màasaw, žemės globėju, būti šios žemės sergėtojais. Jie jos laikosi nuo neatmenamų laikų. Klajonės, kuriomis buvo įvykdyta pirmoji tos sandoros dalis, paliko pėdsakus visoje šioje šalyje — griuvėsius, šaltinius, takus, šventvietes. Bet koks metų skaičius, kurį galėčiau tam priskirti, būtų mano rėmas, o ne jų.
O kaimo administracija hopiams nėra organizacinė schema. Tai tų kaimų valdymas, nešamas taip, kaip buvo nešamas visada. Kai mane, Diné vyrą, pakviečia į salę, kuri tai laiko, ir paprašo vesti tą dieną, tai nėra užsakymas.
Tai tauta, atverianti duris gijimui. Tai retas dalykas, ir aš to nepriimu lengva ranka. Tauta, sauganti savo papročius ir rimtai žiūrinti į tai, kas šventa, nusprendė, kad darbas, kuris nuramina kūną ir moko vadovus nešti svorį nepalūžtant, vertas ištisos jų direktorių ir administratorių dienos.
Tad štai viskas, ką atsinešėme. Rašau tai išsamiai, nes tai priklauso ne vienai salei.
Kodėl vadiname juos tolimaisiais pasiuntiniais
Juos turėjo kiekviena tauta žemėje.
Kai žinia turėdavo įveikti keturis šimtus mylių sunkaus krašto, senosios tautos nesiųsdavo greičiausio bėgiko. Jos siųsdavo tą, kuris galėjo atvykti sveikas. Senoliai tam turėjo sakinį, ir ant jo buvo pastatyta visa ta diena.
Žinia, kurią neša palūžęs žmogus, atkeliauja palūžusi.
Jūrų tautos skaitydavo bangavimą, užuot su juo kovojusios. Dykumų tautos, už keturių dienų kelio nuo artimiausio šulinio, atsisėsdavo prie išdžiūvusio šaltinio, suminkštindavo žvilgsnį, skaičiuodavo įkvėpimus ir prisimindavo, kur yra vanduo. Kalnų tautos surakindavo kvėpavimą su žingsniu, valanda po valandos, ir neišsieikvodavo pirmojoje įkalnėje.
Ne greičiausias. Ne stipriausias. Tas, kuris nekrūpteli.
Ir pasiuntinys niekada nebūdavo vienas. Būdavo stebėtojų, kurie įžvelgdavo, kas keičiasi oruose, vandenyje ir žmonėse. Būdavo saugotojų, laikiusių tai, kas jokiu būdu neturėjo iškristi. Tolimasis pasiuntinys buvo visos bendruomenės vaisius. Jos maitinamas. Jos priglaudžiamas. Jos apdovanotas laiku.
Tai ir yra rėmas, ir būtent todėl visą darbą sudėliojau aplink jį. „Tarpkartinis gijimas“ kiekvienoje salėje nuskamba kitaip, o kai kuriose — kaip kaltinimas. Bet kiekviena tauta žemėje augino tolimuosius pasiuntinius, ir kiekviena tai vadino aukščiausiu darbu, koks tik buvo. Lietuvė močiutė tai supranta. Hopių kaimo administratorius tai supranta. Sėklų saugotojas Anduose tai supranta. Tai nepasiskolinta nė iš vieno, nes priklauso mums visiems.
Be to, būtent taip iš tikrųjų buvo kuriamos civilizacijos. Ne greičiausiųjų. Išmokytų žmonių, kurie galėjo pernešti tai, kas svarbu, per kraštą, kuris paprastą žmogų būtų pražudęs, atnešti tai nepažeista ir paskui užauginti tuos, kurie tai darys po jų.
Ir gali būti, kad teks tai daryti dar kartą. Ne perkeltine prasme. Po kelių šimtų metų kažkam reikės pernešti tai, ką žinome, per žemę, kurios iš čia nematome. Klausimas, ar būsime išauginę ką nors, kas tai sugebės.
Nešimas ir krovinys
Šis argumentas turi ir griežtesnį pavidalą, ir aš jį kaip reikiant išdėsčiau darbiniame straipsnyje, nes manau, kad tai svarbiausia, ką turiu pasakyti.
Trumpai jis toks. Viskas, ką šiandien vadiname atsparumu, pastatyta už kūno ribų. Pakrančių apsauginės sienos, elektros tinklų rezervai, palydovų perspėjimai, telefonas tavo rankoje. Visa tai naudinga, ir visa tai — kritinis gedimo taškas, kurio niekas nėra pažymėjęs žemėlapyje. Nuo vidinio pajėgumo, kurį vadinu Nešimu, perėjome prie paėmimo iš išorės, kurį vadinu Kroviniu. Šturmanas, kuriam niekada nereikėjo laikyti žemėlapio savo paties galvoje, dingus signalui lieka be žemėlapio.
Ir yra dar blogiau, nes daugumos žmonių nervų sistema jau išsekusi. Daugiau nei pusė JAV suaugusiųjų sako, kad gyvena nuo atlyginimo iki atlyginimo, nestiprioje, bet niekada neišsijungiančioje „kovok arba bėk“ būsenoje. Išsekusi nervų sistema negali išlaikyti sudėtingo žinojimo, negali perskaityti besikeičiančio krašto ir negali nieko suorganizuoti. Ji užsiėmusi — stengiasi išgyventi antradienį.
Todėl tolimasis pasiuntinys svarbus ne tik kaip pasakojimas. Iki spaudos staklių, kabelio ir lusto kiekviena žmonijos žinojimo dalelė, įveikusi bet kokį atstumą, jį įveikė išmokyto žmogaus viduje. Dykumų šturmanai, vandenynų kelrodžiai, kalnų kurjeriai ir dainų takų saugotojai visi, nepriklausomai vieni nuo kitų, priėjo prie tų pačių fiziologinių metodų — o tie metodai atitinka tris konkrečius nervinius kelius smegenyse, kuriuos dabar galime įvardyti ir išmatuoti.
Tą argumentą kaip reikiant rašau darbiniame straipsnyje, pavadintame The Ancestral Carry. Jis neša neuromokslą, šaltinių nuorodas ir sąžiningą atsiskaitymą su kaltinimu, kad toks darbas išnaudoja tradicijas, iš kurių semiasi. Jis dar išbandomas ir kol kas nepaskelbtas. Didžioji šio darbo dalis kyla iš mano romano The Council Fire, kuris išėjo praėjusią savaitę.
Klausimas, kuris uždegė salę
Nepradėjau nuo teorinio rėmo. Pradėjau nuo klausimo.
Prisiminkite savo geriausią dieną. Kas joje buvo ypatinga? Kokioje būsenoje buvote? Kaip galėtumėte turėti daugiau tokių dienų?
Tas klausimas padarė daugiau nei visa, ką pasakėme. Žmonės rašė. Paskui atsisuko į šalia sėdintį ir kalbėjosi, ir tvirti, iškalbingi vadovai salėje, pilnoje savo kolegų, ėmė vienas kitam pasakoti apie dieną, kai viskas tekėjo.
Štai kodėl tai veikia. Dauguma iš mūsų nemoka apibūdinti būsenos, kurios trokšta, tad negali į ją ir nusitaikyti. Bet kiekvienas joje yra buvęs bent kartą. Paprašyk žmogaus ten sugrįžti, ir jis mokosi ne technikos. Jis prisimena gebėjimą, kurį jau turi, o tai laikosi kur kas tvirčiau.
Nes dauguma iš mūsų jau ką nors nešasi, dienai dar net neprasidėjus. Daugeliui tai pinigai, ir tai nėra menkniekis. Daugeliui bendruomenių tai kultūra. Tai vaikai. Tai senolis, kuriam reikia daugiau, nei yra. O dar yra socialinių tinklų srautas, kuriame žmonės visą dieną drasko vieni kitus, ir nesvarbu, ar draskai pats, ar tik skaitai, — tai įsiskverbia.
Įsitempimas yra fiziologinė būsena, ne nuotaika, ir jis brangiai kainuoja. Jis susiaurina tai, ką gali matyti. Sutrumpina tai, ką gali suplanuoti. O jei kam nors vadovauji, tavo būsena yra salėje, nesvarbu, įvardiji ją ar ne. Žmonės ją pajunta vos įėję.
O genčių žemėse reikia pridėti tai, ko neužfiksuoja jokia nacionalinė apklausa: tarpkartinę traumą, nešamą kūnuose ir šeimose, prie beveik visų rodiklių, kurie ir taip jau aukštesni. Genties įstaigų vadovų salė startuoja ne nuo tos pačios linijos kaip salė korporacijos biure, ir apsimesti, kad yra kitaip, jiems visiškai nenaudinga.
Komanda, kuri išmoko kvėpuoti
Tada papasakojome „Bulls“ istoriją, nes tai aiškiausias šio dalyko pavyzdys, kurį dauguma jau pusiau žino.
Šešerius metus Čikagos „Bulls“ turėjo geriausią žaidėją, kokį kas nors kada nors buvo matęs, ir šešerius metus nelaimėjo. Tada atėjo Philas Jacksonas. Jis visą treniruotę atidavė tylai. Išjungė salės šviesas, kad žaidėjai liautųsi remtis akimis. Daug ko jis buvo išmokęs iš draugų lakotų Pine Ridge rezervate, ir kai tai pasakėme, salė iškart atpažino. Buvo daug juoko.
Michaelas Jordanas, geriausias pasaulyje, išmoko perduoti kamuolį. Scottie Pippenas dirbo darbą, kuriam niekas neploja. Dennisas Rodmanas, žmogus, kurio niekas negalėjo suvaldyti, tapo komandos kariu, nes Philas davė jam darbą, užuot laikęs jį problema.
Šeši čempionų titulai per aštuonerius metus.
Dalis, kurią žmonės praleidžia: Jacksonas treniravo ne vien krepšinį. Jis dirbo su nervų sistemomis — ir dirbo su visa komanda, o ne su kiekvienu žaidėju atskirai.
Tai komandinio darbo pamoka, ir būtent ją labiausiai norėčiau, kad vadovai išsineštų. Skyriaus nenuraminsi po vieną žmogų. Kiekvienas vaidmuo yra darbas. Stebėtojai, saugotojai, pasiuntiniai. Treneris, nešėjas, ramusis, karys. Duok kiekvienam darbą ir palik vietos tam, kurio niekas kitas nesuvaldo.
Ką iš tikrųjų sako tyrimai
Prieš genties vadovų salę nepadėsiu nieko, už ką negalėčiau laiduoti. Tad garsiai pasakėme, kurias dalis patvirtina klinikiniai tyrimai, o kurios yra tradicija — lygiai taip, kaip tai daro mūsų skaitinys.
Lėtas kvėpavimas — geriausiai dokumentuota visos praktikos dalis. Kvėpavimas maždaug šešis kartus per minutę, kai iškvėpimas ilgesnis už įkvėpimą, pastumia nervų sistemą į ramiąją pusę. Zaccaro ir kolegos įrodymus apžvelgė 2018 m. Vickhoffas ir kolegos poveikį širdžiai parodė 2013 m. Mūsų akmens kvėpavimas: keturi įkvepiant, keturi sulaikius, šeši iškvepiant, keturi sulaikius, ir darbą atlieka būtent ilgasis iškvėpimas.
Įvardyti tai, ką jauti, — greičiausias įrankis rinkinyje. Vienas sakinys sau, be jokio ginčo, ir pavojaus signalas nutyla maždaug per dvi sekundes. „Esu įsitempęs.“ Tai ir visa technika. Mokėme to kaip pabaisos įvardijimo, nes salė paklausė, kas tos pabaisos, o atsakymas toks: tai, kas vyksta mumyse, kai mus spaudžia. Lekianti širdis. Ego. Puikybė, ateinanti kaip tik tada, kai reikia klausytis.
Dėkingumas tyrimuose gerai atsilaiko, bet stipriausias poveikis išryškėja tada, kai jis ištariamas konkrečiam žmogui, o ne įrašomas į sąsiuvinį. Emmonsas ir McCulloughas, 2003. Seligmanas ir kolegos, 2005. Todėl popietė ir baigėsi tuo, kad žmonės perėjo per salę ir balsu įteikė savo žinią kitam stalui, užuot ją perskaitę nuo savo kėdžių.
Paskui, be dešimties trečią, perėjome į garso valandą, ir daug kas atsigulė ant kilimėlių. Tyrimai čia geresni, nei mano dauguma, ir gerokai prastesni, nei tvirtina reklama. Gamtos garsų poveikio metaanalizėje vanduo iš visų gamtos garsų turėjo didžiausią poveikį sveikatai ir teigiamoms emocijoms, o laboratoriniame palyginime su paukščių giesmėmis vanduo lėmė didžiausią kortizolio atsistatymą. Lėtas tempas, nuo šešiasdešimties iki aštuoniasdešimties dūžių, siejasi su didesniu parasimpatiniu aktyvumu, nors tyrimas, tikrinęs, ar širdies ritmas tiesiogine prasme prisiderina prie muzikos, nustatė, kad širdis prie muzikinio pulso iš tikrųjų neprisiriša. Nuraminimas yra tikras. Ėjimas koja kojon — ne. Šešių hercų teta binauralinis ritmas yra vienintelė čia aptarta technika, kurios sinchronizacijos įrodymai ne kartą pakartoti; juos patvirtino 2025 m. atsitiktinių imčių tyrimas, kuriame dalyvavo aštuoniasdešimt žmonių ir buvo išbandyta šešiolika konfigūracijų, o trylikos tyrimų metaanalizė nustatė mažesnį nerimą ir geresnę epizodinę atmintį.
Ir štai ką sąmoningai palikome nuošalyje. Jokių 528 hercų, jokio solfedžio derinimo. Teiginys, kad 528 hercai taiso DNR, kyla iš numerologijos, ne iš biologijos. Vienas devynių žmonių tyrimas nustatė, kad kortizolis sumažėjo, o oksitocinas padidėjo, ir per visus tuos metus niekas to nepakartojo jokiu didesniu mastu. Verčiau įteiksiu tautai kažką mažesnio, kas yra tiesa.
Gausa, kuri nėra tai, ką žmonės mano
Gausos mąstysena parduodama kaip jausmas apie ateitį. Ji — ne tai.
Dėkingas už tai, kas yra. Blaiviai matantis tai, kas ateina. Jokio ilgesio tarp jų.
Gausa nėra tavęs laukianti puota. Gausa yra tai, ką tu į ją atsineši.
Vidurinė dalis ir yra drausmė. Noras nėra jausmas, noras yra pulsas. Įeini į salę, kažko iš jos trokšdamas, ir salė tai jaučia, ir salė nuo tavęs atsitraukia. Praktika — ateiti jau pilnam. Ne vaidinti pilną. Iš tikrųjų pilnam, nes darbą padarei dar prieš įžengdamas pro duris.
Mano senelis ganė avis, pats užsiaugino beveik viską, ką valgė, ir sulaukė šimto trejų. Jis davė mums vieną pamokymą ir kartojo jį tol, kol įstrigo: mąstyk teigiamai. Ilgus metus maniau, kad tai paprasta. Tai nėra paprasta. Tai išlavinta būsena, ir jis ją lavino kiekvieną savo gyvenimo rytą.
Akmuo ir tai, ką jis perėjo
Tada paprašėme jų įsivaizduoti akmenį. Ne tą, kuris rankoje. Tą, kuris mintyse — išsirinktą upelio dugne ir pakeltą, nes būtent taip praktika keliauja, kai salėje nėra upelio.
Įsivaizduok akmenuką iš upelio dugno — ir tu laikai tai, kas juda jau tūkstančius metų.
Jį formavo laikas. Jį formavo vanduo. Jį formavo ritimasis. Greičiausiai kadaise jis buvo lava. Kažkur atskilo ir pajudėjo kanjonu žemyn, ir jame gali perskaityti viską, ką jis perėjo. Metų laikus. Potvynius. Ilgus sausus metus.
Jis nukeliavo gal šimtus mylių. Gal tūkstančius. Ir štai jis čia, tavo rankoje, ir jis gražus. Jis turi istoriją. Jis turi atmintį. Ir jis guli tarp kitų, kurie nėra tos pačios spalvos, nes visi jie atkeliavo iš kitur.
Tu perėjai daug ką. Daug kas suformavo tą, kuris šiandien čia sėdi. Ir tu esi čia.
Akmuo nebijojo įtampos. Jis ritosi toliau, ir būtent ritimasis padarė jį vertą laikyti rankoje.
Popietė, kai salė atsistojo
Po pietų salė pasidalijo į penkias grupes po penkis, ir vaidmenys buvo išsirinkti greitai. Philas treneris. Michaelas nešėjas. Ramusis. Karys. Erelis.
Kiekvienas stalas parašė žinią tolimai bendruomenei. Trys sakiniai, kažkas tikra. Paskui jie pernešė ją per pasakojimą apie išdžiūvusius šaltinius ir pabaisas, o pabaigoje atsistojo ir įteikė ją kitam stalui — balsu, per visą salę.
Įpusėjus popietei, salė jau buvo ant kojų. Penkių žmonių stalai vaidino, judėjo ir juokėsi. Vadovai, kurių darbas — kalbėti, vaidino iš peties vieni kitų akivaizdoje.
Ir viena grupė, įteikdama savąją, ištarė eilutę, kurios nuo tada negaliu padėti į šalį.
Tai žinia. Ji ne mano. Aš ją tik pernešiau.
Tai visas mokymas trimis trumpais sakiniais, ir jis atėjo iš salės, o ne iš manęs.
Kodėl vaidinimas veikia
Žmonės popietę palaiko žaidimu „ledams pralaužti“. Tai visiška jo priešingybė. Tai rimčiausia dienos valanda, ir ji padaro keturis dalykus, kurių niekas kitas tą dieną padaryti negali.
Ji pašalina iš kalbėjimo riziką. Vos tik žmogui įteikiamas vaidmuo — Philas treneris, Michaelas nešėjas, ramusis, karys, erelis, — viskas, ką jis pasako, priklauso vaidmeniui. Direktorė, kuri niekada nepasakytų salei, pilnai savo kolegų: „Aš esu ta, kuri viską laiko, ir niekas to nepastebi“, pasakys būtent tai kaip ramioji, vaidmenyje, per mažiau nei minutę, ir dar juoksis tai sakydama. Vaidmuo yra priedanga. O priedanga ir leidžia tiesai išeiti į paviršių.
Ji kiekvienam duoda darbą, ir tai sutvarko visą salę. Pasodink penkis vadovus prie stalo be vaidmenų, ir vienas viską neš, o keturi nusileis. Išdalyk vaidmenis, ir tyliajam atsiras darbo, o garsiajam — ribos. Tai Rodmano pamoka iš ryto, popietę atkeliaujanti kaip praktika, o ne kaip pasakojimas. Duok kiekvienam darbą ir palik vietos tam, kurio niekas kitas nesuvaldo.
Juokas yra vaistas, ne pertrauka nuo jo. Tai dalis, kurią labiausiai norėčiau, kad žmonės suprastų. Kai salė juokiasi kartu, vadinasi, ji kartu ir nurimo — juokas yra garsiausias dalykas, kurį daro nurimusi nervų sistema, ir tai socialinis galas tos pačios sistemos, kurią pasiekia kvėpavimo darbas. Tad ne atvirumas ateina pirmas, o juokas antras. Yra atvirkščiai. Salė nusijuokia, ir tada salė pasako tau tiesą. Kiekvieną kartą, kai mačiau žmones atsiveriant, pirmiausia būdavo juokas.
Ir kūnas išlaiko tai, ką kėdė pameta. Pasodink salę ir kalbėk prieš ją, ir tu prašai atminties išlaikyti skaidrę. Pakelk tą pačią salę ant kojų, duok jai judesį, balsą ir vaidmenį, ir mokymas prisiriša prie viso to iš karto. Būtent taip veikė dainų takai — kraštovaizdis pažadindavo posmą, o ėjimas, dainavimas ir matymas buvo taip sukibę, kad žinojimas negalėjo subyrėti. Mūsų stalai yra maža to paties versija, todėl žmonės ir po trijų mėnesių vis dar naudoja akmens kvėpavimą, nors negalėtų pasakyti nė vieno ryto skaidrių punkto.
Tada jie perneša žinią per salę ir įteikia ją kitam stalui — balsu, stovėdami. Tai irgi tyčia. Dėkingumas ir pripažinimas tyrimuose atsilaiko, ir geriausiai atsilaiko tada, kai ištariami konkrečiam žmogui, o ne užrašomi niekam. Būtent nuėjimas iki kito stalo ir yra veiklioji medžiaga. Skaitymas nuo kėdės — ne tas pats pratimas.
Visa tai kartu sudaro vieną dalyką — leidimą. Tvirti, iškalbingi vadovai visą darbinį gyvenimą praleidžia būdami atsargūs. Vieną valandą jie nebuvo atsargūs, ir tai, kas išėjo iš tos salės, buvo geriau už viską, ką būtų sukūręs atsargumas.
Komanda, kurią subūrėme
Tokia diena niekada nėra vieno žmogaus darbas. Subūriau praktikų ir draugų komandą, ir dauguma iš mūsų atvažiavo išvakarėse ir apsistojo Twin Arrows. Paruošėme tris sales, su technikais derinome garsą, o ryte, dar niekam nesusėdus, nuraminau komandą lauke, kur akiratyje stūksojo šventieji San Francisco Peaks kalnai. Ten kvėpavome kartu ir ištarėme ateinančiai dienai gausos žodžius. Senoji tvarka pasitvirtino: tolimasis pasiuntinys niekada nebūdavo vienas. Aplink tą, kuris nešė, visada būdavo stebėtojų ir saugotojų. Vieną dieną ši komanda ir buvo tai.
Popietę jau visa salė buvo ant kojų.
Diana parvedė visą salę į kūną ir kiekvieną minutę išnaudojo iki galo. Deoné pradėjo dieną saulėtekio joga septintą valandą, o paskui prie stalų vedė „Gyvenimo lanką“: žmonės stojosi, dirbo poromis ir atsivėrė. Rene pripildė kamertonų salę — penkiasdešimt metų praktikos per vieną valandą — ir po to dar pasiliko suderinti kelių žmonių. Debros garso valanda prasidėjo be dešimties trečią, minutė į minutę; žmonės atsigulė ir paleido viską, o daugelis parsinešė kilimėlius namo, kad tęstų praktiką. Sabio dėka visas pasiruošimas buvo lengvas. Renee visą popietę buvo prie vieno iš stalų — juokėsi ir kūrė kartu su visais.
Debros garso valanda, paruošta salei.
Shelby įamžino dieną. Šiame puslapyje — Shelby nuotraukos, ir jos yra atmintis, kurią visi galime pasilikti. O Chris atvežė filmą — In Between Worlds — ir pasidalijo juo su mumis: kino kūrėjo dovana, padėta pačiame darbo dienos viduryje.
Popietės scenarijai: penkių žmonių stalai vaidina, juda, juokiasi.
Daugeliu atžvilgių ši diena gydė ir mūsų pačių grupę. Popietę kiekvienas iš mūsų prisėdo prie kurio nors stalo, vaidino, juokėsi ir nešė žinią. Taip ir gimsta draugystės.
Tas pats darbas knygose
Grožinė kūryba ir sesijos yra vienas darbas, o The Council Fire — ta knyga, iš kurios kyla didžioji dalis šito. Dvylika saugotojų iš dvylikos tautų suranda vieni kitus, senajam pasauliui nutylant, ir sukuria tai, kas perneša tautos žinojimą į kitą pusę. Dvylika vaidmenų prie stalų, perėjimas, iš rankų į rankas perduodama žinia — visa tai buvo toje knygoje anksčiau, nei kada nors atsidūrė salėje. Ją rasite čia.
Kam buvo skirti tie ritimosi metai
Didžiąją savo darbinio gyvenimo dalį praleidau su genčių bendruomenėmis. Keturiolika metų vadovavau Amerikos indėnų programai. Trys kadencijos vyriausiuoju vadovu genties valdžioje, skirtingose tautos darbo srityse. Dešimtmetis, telkiant čiabuvių senolius abiejose Amerikose. Valdymo pertvarka, kurią priėmė keturiasdešimt penkios bendruomenės.
Esu dėkingas už tuos metus, įskaitant ir sunkiąsias jų dalis, o jų buvo apstu.
Nes man reikėjo nueiti tą kelionę, kad suprasčiau šitą. Man reikėjo pereiti tuos iššūkius. To viso viduryje užauginau šeimą. Niekas iš to nebuvo aplinkkelis pakeliui į darbą. Tai mane ir suformavo.
Štai ką noriu, kad žmogus išgirstų, laikydamas akmenuką. Tu neatsilikai. Tavęs nesugadino tai, ką perėjai. Tave ritino, ir tu esi kitos spalvos nei tas, kuris guli šalia, ir abu šie dalykai ir yra visa esmė.
Vienas darbas, ir tai nuostabi kelionė
Žmonės klausia, kaip visos dalys dera tarpusavyje, tad leiskite jas sudėti greta, nes tai nėra atskiri dalykai.
Doktorantūrą studijuoju Prescott koledže, darnaus vystymosi švietimo srityje, su tuo pačiu dėmesiu žmogaus veiksmingumui ir tarpkartiniam gijimui. Netrukus pradėsiu disertacijos etapus.
Salėse įrankiai aštrėja, o aštrėja jie todėl, kad žmonės jose yra geresni už įrankius. Genties įstaigų vadovų ir kaimų administratorių salė, savo pačių žemėje, devintą ryto, per kokias keturias minutes tau pasakys, ar praktika atlaiko svorį.
Taigi trys dalykai yra vienas. Doktorantūroje skaitau, ginčijuosi ir esu matuojamas pagal griežtą standartą. Salėse įrankiai išbandomi ir taisomi, drauge su žmonėmis, kurie savo sritį išmano geriau, nei aš savąją. Knygos neša tai, kas atsilaiko, tam, kuris niekada nebus su manimi vienoje salėje.
Knygos yra tas pats darbas, tik ilgąja forma. Stone Breath ir The Council Fire jau išleistos, serijoje pasirodys ir daugiau, ir jos nėra mokymo iliustracijos — jos yra tai, kaip mokymas keliauja. Pasakojimas pereina sieną, kurios teorinis rėmas pereiti negali. Kas nors Vilniuje ar Kiote niekada neateis į mano sesiją, ir jam to nė nereikia. Vietoj to atkeliauja knyga, o praktika nemokamai išspausdinta jos pradžioje, dar prieš prasidedant istorijai.
O dar yra pastatai. NATIVE HEALTH — miesto indėnų sveikatos centre Finikse — vadovauju planavimui ir kapitalo projektams. Mūsų pastatų kompleksas stovi tiesiai priešais Phoenix Indian Medical Center, kitapus gatvės, o jo laukia ilga renovacija. Kol vyks darbai, odontologija ir pediatrija ten nedirbs, ir tūkstančiams pacientų reikės kur nors kreiptis. Todėl kuriame odontologijos ir pirminės sveikatos priežiūros pajėgumus, kad galėtume juos priimti.
Tai tas pats klausimas kaip ir visa kita, tik iš betono ir plieno. Ar tauta gali pasirūpinti savaisiais per sunkų perėjimą? Ne teoriškai. Spalį, su tikromis kėdėmis, tikru tvarkaraščiu ir kažkieno močiute, kuriai reikia ištraukti dantį.
Doktorantūra klausimą kelia. Knygos jį neša. Pastatai jį priglaudžia. Sesijos jo moko.
Ilgą laiką tai atrodė kaip trys kadencijos sunkaus darbo valdžioje ir daug kelio. Dabar tai atrodo kaip vienas dalykas. Labiau už viską, ką esu kada nors daręs, noriu daryti būtent tai. Tai nuostabi kelionė, ir esu dėkingas, kad joje esu.
Kas iš to auga
Diena nesibaigė Twin Arrows. Kartu su Chris ir Renee siekiame sukurti sėklų žemių projektą Sedonos krašte — programą, kuri sujungia žemę, metų laiką ir sėklą su naktiniu dangumi, kartų kartas sakiusiu mūsų tautoms, kada sėti ir kada nuimti derlių. Kuriame jį lėtai: pirmiausia ryšys, pirmiausia protokolas, senolis su senoliu. Kai turėsiu daugiau ką papasakoti, papasakosiu čia.
Parsinešk namo
Štai įrankiai. Jie nieko nekainuoja, ir jiems nereikia manęs.
Akmens kvėpavimas. Laikyk rankoje mažą akmenuką. Žandikaulis minkštas, pečiai nuleisti. Įkvėpk per keturis, sulaikyk keturis, iškvėpk per šešis, sulaikyk keturis. Naudok prieš sunkų pokalbį.
Trumpasis perėjimas, aštuonios minutės. Nurimk: pėdos plokščiai ant žemės, žandikaulis atpalaiduotas, akmenukas rankoje. Kvėpuok: aštuoni ratai. Įvardyk: vienas sakinys, be ginčo. Žemė: įsivaizduok šiandienos sunkųjį kraštą minkštu žvilgsniu — kaip orus, o ne kaip įžeidimą. Šaltinis: surask vieną gerą dalyką, pro kurį praėjai, ir palaikyk jį tris įkvėpimus. Perdavimas: tas vienas dalykas, kurį šiandien neši, ir kam jis skirtas. Tada atvyk — trys lėti įkvėpimai, žvilgsnis į visą salę, ir įeik jau pilnas.
Tavo geriausia diena. Užsirašyk tris dienas, kurios pavyko. Kokioje būsenoje buvai? Kaip galėtum jų turėti daugiau? Saugok tą sąrašą, nes jis — įrodymas.
Įvardyk pabaisą. Kai pasirodo panika, ego ar puikybė, įvardyk ją sau, ir tik tada spręsk.
Kiekvienas vaidmuo yra darbas. Duok kiekvienam darbą ir palik vietos tam, kurio niekas kitas nesuvaldo.
Ir į kišenę: tapk tuo, kuris nekrūpteli. Skaityk orus, ne įžeidimą. Pirmiausia laikyk gausą. Ką žinai, tą esi skolingas. Šį mėnesį išmokyk vieną žmogų.
Paskutinis žodis
Be įrankių stresas yra tai, nuo ko bėgama, o sunkios akimirkos ateina kaip baimė, nerimas ir kartais panika. Kai įrankius turi, užuot bėgęs, su sunkia akimirka užmezgi santykį. Tai ir yra visas skirtumas, ir to galima išmokti.
Hopių tauta saugo savo papročius ir rimtai žiūri į tai, kas šventa. Buvo garbė jums tarnauti.
Su dėkingumu Joyce Hamilton bei Sveikatos ir socialinių paslaugų departamentui, Twin Arrows, taip pat Dianai Munger, Deoné Newell, Rene Shepley Ragan ir Debrai Fleeger, kurios kartu su manimi nešė tą dieną.
Visiems, kurie buvo toje salėje: ačiū. Aš to nepamiršiu.
Praktika iki galo ir nemokamai užrašyta knygos Stone Breath pradžioje, dar prieš prasidedant istorijai. The Council Fire — ta knyga, iš kurios kyla didžioji šio darbo dalis. O The Far Messengers jau išleista.
Tony Skrelūnas is Diné (Navajo) and Lithuanian. He writes The Ancestral Watch — Stone Breath, The Amber and the Stone, The Council Fire and The Far Messengers — and the working reader, Living as a Far Messenger. He is a PhD candidate; his dissertation looks at human and organizational performance through Diné and Lithuanian ancestral knowledge and the Japanese practices he has long studied. He holds a faculty appointment at 1440 Multiversity, where teaching is the center of the work now. He runs at dawn and hikes with a corgi named Roper.
Paskutinį kartą peržiūrėta 2026 m. spalio mėn.

