„Stone Breath“ išėjo į pasaulį

Šią savaitę Stone Breath pasiekė pasaulinį platinimą. Skaitytojas Berlyne gali ją rasti Thalia knygyne. Skaitytojas Sidnėjuje gali ją užsisakyti per Angus & Robertson — seniausią Australijos knygyną. Ji yra Apple Books ir Kobo visose šalyse, kuriose šios platformos veikia, ji patenka į katalogus, iš kurių knygas renkasi viešosios bibliotekos, o per artimiausias dienas pasieks ir likusias parduotuves.

Dabar viena nuoroda pasiekia visa tai ir nuves jus į tą parduotuvę, kuri yra jūsų:

Šią vasarą knyga rado pirmuosius skaitytojus per vienintelį puslapį mano paties svetainėje. Dabar durys atviros visur.

Noriu papasakoti, iš kur ši knyga atėjo.

Iš kur ji atėjo

Užaugau hogane Big Mountain vietovėje, mokydamasis prie lempos, kai būdavo atlikti ūkio darbai. Tai, ką išmokau avių stovykloje, nebuvo vadinama gerove, ir niekam nebūtų atėję į galvą tai vadinti praktika. Taip tiesiog buvo nudirbama diena: kaip kvėpuoti, kai darbas ilgas, kaip pradėti rytą taip, kad rytas nepradėtų tavęs, kaip sėdėti prie stalo su žmonėmis, kad visi nuo jo pakiltų stipresni.

Senieji visa tai nešė pasakojimuose. Niekas tau nedavė nurodymų. Jie papasakodavo, kas nutiko kam nors, ir mokymas slypėjo pačiame pasakojime, o po daugelio metų, atsidūręs sunkumuose, kurių jie niekada nematė, rasdavai tą pasakojimą jau laukiantį tavęs priekyje.

Ant to kalno neturėjome nei elektros, nei televizoriaus, tad mano televizorius buvo knygos ir vaizduotė, ir tai, pasirodo, buvo tinkamas pasiruošimas pasakotojui, kuriuo tapau. Prie žibalinės lempos šviesos gilinausi į Japoniją ir Šveicariją ir įsivaizdavau jų pasaulius iš knygų, kurias į kalną atnešdavo paštas.

Labiausiai mane užaugino prosenelė Masan. Ji pasakojo man apie savo tėvą Keh Yazh — bėgiką, kurį vadino Skaudapėdžiu: jis bėgdavo su mažu akmenėliu, kad kvėpavimas būtų tolygus, ir laimėdavo lenktynes, kurių, niekas nemanė, kad jis gali laimėti. Akmens žinojimą jis perdavė Masan. Masan perdavė jį man. Romano Masan nešioja jos vardą.

Dar prieš internetą buvo kūnas, galintis pereiti dykumą su visa biblioteka savyje. Kadaise juos augino kiekviena tauta žemėje: ramiuosius, nuo vaikystės mokytus nešti tai, kas svarbu, per žemę, kuri paprastą žmogų pražudytų, ir atvykti su tuo sveikus. Jie niekada nebuvo kurjeriai. Jie užėmė garbingiausią vaidmenį, kokį tauta galėjo išugdyti.

Mes esame pirmoji civilizacija be jų, ir dauguma mūsų gyvena pavojaus būsenoje dar dienai neprasidėjus.

Stone Breath gimė tarp šių dviejų faktų.

Kas tai yra

Tai romanas. Tonas Yazzie turi viską, ką pasaulis matuoja. Kai miršta jo senelis, jis nuveža senų dainų knygą į Lietuvos kaimą, kurio niekada nėra matęs. Kaimas knygoje remiasi tikru kaimu — Antaliepte, o dainos yra dainos — tos pačios, kurias mano lietuviška šeima pernešė per vandenyną taip, kaip kitos šeimos nešė sidabrą.

Ten Tonas randa Austėją: Paryžiaus virtuvėse išmokytą virtuvės šefę, trenerę, rengiančią elitinius sportininkus, bėgikę, kuriai priklauso kiekviena aušra, moterį, kuri liko, kai visi išvažiavo, ir kuriai jo nereikia.

Du žmonės, sėkmingi pagal kiekvieną matą, kurį pasaulis skaičiuoja, išskyrus seniausiąjį. Tolimojo pasiuntinio matą: tas, kuris gali pernešti tai, kas svarbu, per sunkią žemę, visą kelią išlikti ramus ir atvykti su tuo sveikas.

Aplink šį pasakojimą knyga neša savo tikrąjį krovinį. Dvidešimt du įrankiai, po vieną kiekvienam skyriui, iš trijų tautų, kurios niekada nesusitiko ir priėjo prie tų pačių atsakymų: Diné, lietuvių, japonų. Akmens kvėpavimas. Rytinis susiderinimas. Bendras stalas. Įrodymų muziejus. Jie nieko nekainuoja. Jie išbandyti per tūkstantį metų. Jie vis dar čia, ir senoliai, atnešę juos iki čia, vis dar čia, o knyga yra mano ataskaita apie tai, ką jie man įteikė.

Žmonės klausia, kodėl parašiau tai kaip grožinį kūrinį. Atsakymas — avių stovykloje. Mokymai niekada nebuvo perduodami kaip paskaitos, nes paskaita prašo proto sutikimo, o pasakojimas prašo viso žmogaus kur nors nueiti. Šioje knygoje akmens kvėpavimo išmoksti taip, kaip išmokau aš: stebėdamas, kaip jį naudoja žmogus, kurį pamilai, naktį, kai ant kortos pastatyta viskas. Tai sena perdavimo sistema. Ji vis dar veikia.

Pats akmens kvėpavimas yra pirmas dalykas knygoje. Jis išspausdintas visas pradžioje, dar prieš prasidedant pasakojimui, ir baigiasi eilute, parašyta paprastoms dienoms: „Tavo protėviai su juo pereidavo dykumas. Tu gali pereiti antradienį.“ Romane jis ta pačia giminės linija ateina iki Tono, kuris kišenėje nešiojasi mažą upelio akmenuką ir dar nepasibaigus pirmajam skyriui įspaudžia vieną į išsigandusio nepažįstamojo delną.

Kanjonas ir skambutis

Romanas prasideda raudonųjų uolų krašte, o ne Lietuvoje. Tonas gyvena prie gruntinio kelio netoli Oak Creek, Sedonoje, už poros valandų kelio nuo rezervato ir nuo savo močiutės Ados, ir kartą per metus atsiveža ten vadovų ratą trims dienoms: moterį, vadovaujančią fondui Londone, įmonės įkūrėją iš San Paulo, vyrą iš Tokijo prekybos namų, programinės įrangos bendrovės vadovą iš Lagoso, o tarp jų, kaip lygūs su lygiais, sėdi mokytojas, ištuštinęs kuklią santaupų sąskaitą, kad galėtų ten būti, ir jaunuolis, nesumokėjęs nieko.

Prieš aušrą jis nusiveda juos į kanjoną, vorele paskui savo kaktinį žibintuvėlį, nes į tamsą nusileidžiama anksčiau, nei leidžiama prisiartinti prie šviesos. Dugne, vėsiame mėlyname šešėlyje, jis liepia jiems pažvelgti aukštyn į sienas, išraižytas vėjo, vandens ir laiko. Jis atsivedė juos čia ne tam, kad taisytų, sako jis; niekas nėra sulūžę. Jie atėjo skaityti sienų. „Tai, kas, atrodo, nutiko šiam kanjonui, — sako jis jiems, — vyko jo labui.“

Ir jis to moko, pats nešdamas savo paties užtvarą. Kažkur pakeliui jo bėgimas auštant tapo treniruote, akmens kvėpavimas — technika, ir įrankius jis pažinojo „taip, kaip pažįsti žodžius dainos, kurios nebejauti“. Tą vakarą prie laužo jo telefone sužimba šalies kodas, kurį jis retai mato. Jo senelis lietuvis mirė devintosios dešimties, ilgo ir gero gyvenimo pabaigoje, ir dabar senąsias dainas nešti jam.

Tad jis išvyksta. Autobusu iš Vilniaus važiuoja per pušynus ir beržynus, ant kelių laikydamas mažą, nudėvėtą senelio dainų knygelę, suvyniotą į audros rašto antklodę, kurią prieš daugelį metų išaudė Ada, — juodą, baltą ir pilką. Kaimas kelio gale — Antalieptė: balta bažnyčios smailė, mediniai namai drožinėtais apvadais, aplink miestelį vingiuojanti Šventoji ir paveldo centras senajame akmeniniame malūne, kurio vandens ratas nebesisuka. Prieš pajudėdamas jis valandėlę stovi stotelės paviljone, skaitydamas žemę taip, kaip mokė Masan, o žemė jam atsako: „sena, kantri, pilna to, kas nepasakyta garsiai“. Plokščiakalnis, galvoja jis, sako tą patį, tik kita kalba.

Austėja, Ona ir Ugnė

Austėja pamato jį pirma, pro paveldo centro langą, ir nusprendžia, kad jis pavargęs — ne kūnu, o siela. Jai trisdešimt, ir visus tuos metus, išskyrus ketverius, ji praleido kaime. Kiekvieną rytą prieš aušrą ji bėga keteros taku. Penkis kilometrus ji yra nubėgusi greičiau nei per septyniolika minučių, plento bėgimo varžybose visoje Europoje ne kartą finišavo dešimtuke; ji konsultuoja Lietuvos olimpinę krepšinio rinktinę kojų darbo ir fizinio parengimo klausimais; trejus metus mokėsi Kiote ir, baigusi kulinarijos mokyklą Paryžiuje, virė Michelin žvaigždėmis pažymėtose virtuvėse.

Paskui ji grįžo namo ir liko. Ji prižiūri paveldo centrą senajame malūne ir įrašinėja dainas, o gintaras ant jos kaklo — grubus, nešlifuotas — yra močiutės Onos dovana tą rytą, kai ji grįžo iš Vilniaus. Knyga dar prieš pasakojimo pradžią tai pasako tiesiai: „Jai jo nereikia. Ji jį renkasi. Tai ir yra skirtumas.“

Labiausiai knygai rūpi, kodėl ji liko. Jos motina daugelį metų laukė vyro, kuris taip ir negrįžo namo, ir atidavė visą save tam vienam žmogui, o kai nebeliko ko laukti, jai nebeliko į ką atsiremti, nors Ona bandė ją išmokyti dainų, pasivaikščiojimų miške, kvėpavimo. Dvylikos metų Austėja nusprendė laikytis arti to, kas negali išeiti. Tamsoje važiuodama namo, kai ant galinės sėdynės miega dukra, ji sako Tonui: „Likau, nes čia yra tai, kas mane laiko gyvą. Žmogus gali išeiti. Daina lieka.“

Būtent čia taip dažnai prasideda gijimas tarp kartų: vienas žmogus nusprendžia nešti įrankius toliau, kad kitam nereikėtų stovėti vienam.

Onai septyniasdešimt ketveri, ir ji vis dar kiekvieną rytą eina į mišką. Ji saugo medinę dėžę su Tono senelio laiškais, surištais į ryšulėlius pagal dešimtmečius, — penkiasdešimties metų laiškais, rašytais virtuvėje Oregone, ir visą tą laiką jis rašė apie orus; ji niekada nėra buvusi Oregone, bet galėtų papasakoti, ką ten išdarinėja lapkritis. Miško laukymėje ji padainuoja Tonui seniausios rūšies dainą, kokią jie turi, — apie berniuką, kuris perplaukė vandenis ir niekada nesugrįžo. Berniukas dainoje yra jo senelis.

Tonas knygos nepalaidoja. Austėja valandų valandas veda jį per bekelį mišką iki ąžuolo, kurį jo prosenelis pasodino gimus jo seneliui, — trijų metrų apimties, su žaibo randais ir vis dar gyvo, ir tą naktį jis supranta, kad dainoms vieta gerklėse, o ne žemėje. Šaltoje pirmoje šviesoje jis įteikia knygą Austėjai, kad ši nuneštų ją Onai, o Ona galėtų išmokyti dainų Ugnę. Tarp šaknų jis padeda turkio gabalėlį iš žemės, kurioje jį užaugino Masan, o Austėja šalia padeda Baltijos gintaro gabalėlį.

Kai vieną naktį įgriūva paveldo centro stogas, Austėja sukviečia talką — senąjį lietuvių bendrą darbą, už kurį niekam nemokama, o pavalgo visi, — ir susirenka keturiasdešimt septyni žmonės iš kaimo ir pusės tuzino mažesnių kaimų, su įrankiais, maistu ir vaikais. Prieš bet kam paimant į rankas plaktuką, jie sustoja ratu aplink malūną ir kartu kvėpuoja. Trečią dieną senos moterys dainuoja, Tonas išmoko visą kiemą savo krašto šokio „Skip Dance“, o kai Austėja išsirenka jį šokiui ir jis paklausia, ką jai skolingas, ji įvardija savo kainą: „Pasilik.“

Ugnei vienuolika, kai jis ją sutinka: tamsūs plaukai, rimtos akys, ir pirmą kartą, kai Tonas atsiklaupia pasisveikinti, ji įsistebeilija į jį ir nubėga atgal į namus. Austėja sako, kad ji drovi. „Ji atsargi, — sako Tonas. — Tai skirtingi dalykai.“ Ugnė piešia ąžuolus. Vakarinėse krepšinio rungtynėse suskilinėjusioje kaimo aikštelėje ji su teisėjo griežtumu skaičiuoja taškus, visų akivaizdoje užskaito Tonui žingsnius, o jos statistika kas savaitę darosi vis išsamesnė.

Ji ir lietuvė, ir japonė. Jos tėvo Kenji — plaukimo čempiono, kuris rašė dainas gitarai, — nebėra, ir vieną rytą ant prieangio ji paprašo mamos papasakoti, kaip jis gyveno. Austėja papasakoja ir sako, kad jis gyvena toliau jos plaučiuose, jos užsispyrime, tame, kaip ji piešia ąžuolus, niekieno nemokyta. „Tai ne netektis, — sako ji. — Tai paveldas.“

Kai Ugnei sueina dvylika, aplink ją esantys senoliai kartu susėda sukurti jos perėjimo apeigų: Ona stalo galvūgalyje, Ada per garsiakalbį iš Arizonos, arbatos mokytoja Michiko planšetėje iš Kioto. Ugnė, kaip sako Ada, neša tris kraujo linijas į ateitį, kurios nė vienas iš jų negali matyti. Jie įvardija septynias dalis, kuriomis galėtų pasinaudoti bet kuri šeima: fizinį išbandymą, liudininkų ratą, apsivalymą, sąmoningą džiaugsmo akimirką, ėjimą, kai kiekvienu žingsniu įvardijamas vienas dėkingumas, rankomis pagamintą maistą ir dovanų dalijimą.

Tad ji bėga auštant, vidurdienį ir saulei leidžiantis, o paskui ją bėga visas kaimas; akmeniu sumala kukurūzus medaus pyragui, kuris visą naktį kepa žarijose, o ryte išdalija kiekvieną gabalėlį, pati neparagavusi nė kąsnio. Paskui kiekvienam įteikia saulėgrąžos sėklą: „Pasodink ją. Kai pražys, prisimink, kad aš tave čia įsivaizdavau. Ir įsivaizduok mane kur nors darančią ką nors gero.“ Tą vakarą ji palieka savo darumos lėlės antrąją akį nenupieštą. „Ateitis nėra baigta. Ji įsivaizduojama. Paskui statoma. Paskui vėl įsivaizduojama.“ The Council Fire skaitytojai ten ją vėl sutinka — užaugusią, saugančią senąsias dainas ir mokančią naują mergaičių ratą sunkiojo trečiojo balso.

Prie lempos — link Japonijos

Japoniškoji knygos gija prasideda ten, kur prasidėjo ir manoji: nuo berniuko, žibalinės lempos ir knygų, nukeliavusių ilgą kelią, kad jį surastų. Tonas užsisako savąsias už pinigus, sutaupytus ganant avis, ir iš prekybos punkto parsineša jas namo lyg kažką gyvo: Miyamoto Musashi The Book of Five Rings ir Bushidō: The Soul of Japan. Vienoje jų jis randa būdą kvėpuoti iš centro, giliai pilve, žemiau bambos, ir tą naktį išbando jį prie lempos.

Tai pirmoji kvėpavimo praktika, kurią jis kada nors išmoksta sąmoningai, ir jis dar nežino, kad Masan auštant jį moko to paties, tik kita kalba, „su akmeniu vietoj kardo“. Per vandenis keliauja ir laiškai. Priėmęs kito berniuko iššūkį, jis parašo į kaimą po Šveicarijos Alpėmis, ir kalnų berniukas, vardu Urs, jam atrašo — po kelias savaites kiekviena kryptimi, metai po metų, — ir eina greta jo visą likusį gyvenimą.

Dvidešimt dvejų Tonas su stipendija išvyksta į Japoniją ir, kad užsimokėtų už būstą, dirba senam sodininkui, kuris prižiūri šventyklų sodus ir kuriam reikia stiprios nugaros sunkiems akmenims. Jis užaugo ten, kur per šimtą mylių nebuvo nė vienos sodo prekių parduotuvės. „Jis buvo išmokęs mintinai sodus, kurių niekada nebuvo matęs, hogane, kur vienintelis vanduo būdavo atvežamas statinėmis.“ Dabar jis klūpo tikrajame sode, ir vyras, vos kalbantis angliškai, vis kartoja jam laukti.

Pirmoji žiema jį vos nepalaužia, ir ne dėl darbo. Kiekvienas, kada nors palikęs namus dėl mokslų, tą jausmą žino. Horizonte nėra ilgos raudonos dykumos linijos, nėra kalno, stūksančio prieš dangų ir sakančio jam, kur jis yra. Paskui vieną pilką popietę, grėbdamas žvyrą, jis prisimena, kaip senasis Hastiin per pasivaikščiojimą, kai jis buvo berniukas, parodė atgal į kalną ir pasakė, kad kalnas niekada iš tikrųjų nebuvo už jo nugaros: „Tu jį neši nuo pat savo gimimo dienos.“ Nuo tada kiekvieną rytą jis užsimerkia, prisišaukia Dook’o’oosłííd ir aukštąjį namų kraštą ir vieną tylią minutę pastovi juose.

Po daugelio metų jis grįžta į Kiotą su Austėja ir Ugne. Jis skaito paskaitą nežvilgčiodamas į užrašus ir pasakoja salei apie ichigo ichie — vienas gyvenimas, vienas susitikimas, — apie discipliną žinoti, kad ši akimirka niekada nebepasikartos. Šventyklos sode Ugnė, pritūpusi prie tvenkinio, stebi karpius koi, o Michiko sustoja prie sudužusio akmeninio žibinto, kurio plyšyje įsišaknijęs mažas papartis. „Japonijoje, — sako ji, — mes neslepiame įtrūkimų. Mes juos užpildome auksu.“

Raudonosios uolos ir Big Mountain

Vėliau knygoje Tonas parsiveža Austėją ir Ugnę namo į Arizoną — į šiaurę nuo Finikso ir vis aukštyn, kol rudos lygumos užleidžia vietą žalumai, o paskui staiga — raudonoms uoloms, kurios atrodo apšviestos iš vidaus. Austėja yra perplaukusi vandenynus dėl darbo, bet niekada dėl tokio dalyko, ir po nuostaba slypi tylesnė baimė, kad ji gali nepritapti jo pasaulyje taip, kaip jis akivaizdžiai jame pritampa. Automobilyje jis paima ją už rankos ir paprašo, laikant nykštį, ištarti susitelkimo žodžius: „Esu saugi. Esu rami. Mano protas tylus.“

Jo namas žemai įsikūręs tarp tuopų prie gruntinio kelio, taip arti Oak Creek, kad nuo prieangio girdėti vanduo; ant kranto apversta baidarė, po pastoge sukrautos malkos. Jo laukia dėdė Kee, paima Austėjos ranką į abi savo ir sako, kad dabar ji šeimos narė. Po dešimties minučių Ugnė jau prie vandens, nusiavusi batus, ir klykia nuo šalčio.

Kitą rytą Tonas atsiklaupia prie upelio, atsigeria iš saujų, šlakstelėja kelis lašus atgal ir užduoda tris klausimus, kuriuos, pasak jo, galima nusinešti į bet kurią žemę, kuri tave laiko: Ar imu tik tai, kas duodama? Ar palieku pakankamai kitam metų laikui? Ar duodu ką nors mainais? Ugnė pažada prisiminti šią vietą ir papasakoti apie ją savo vaikams. Paskui jis dovanoja jiems kraštą taip, kaip šis buvo padovanotas jam: West Fork, kur takas tuziną kartų kerta upelį pirmyn ir atgal, ir naktį Sycamore Canyon su pasakojimais prie laužo po žvaigždėmis, tirštai išpiltomis per juodumą.

Paskui jie leidžiasi į ilgesnę kelionę — iš raudonųjų uolų aukštyn į aukštąją dykumą ir toliau iki Big Mountain, į avių stovyklą, kur jį užaugino Masan ir kur Ada laikosi senųjų papročių. Ada nužvelgia Austėją. „Ji beveik tokia pat aukšta kaip tu“, — sako ji, o kai Tonas paaiškina, kad Austėja treniruoja krepšinio komandą, Ada atsako tik „Hm“, ir atrodo, kad tai išsprendžia kelis klausimus iš karto. Prieš aušrą ji išsiunčia juos bėgti į rytus, plokščiakalnio link, ir liepia nesustoti, kol pamatys saulę.

Viršuje saulė pakyla virš horizonto, o raudonos uolos nusidriekia iki begalybės. „Čia bėgdavo Masan, — sunkiai kvėpuodamas sako jai Tonas. — Kiekvieną savo gyvenimo rytą, prieš šviesą.“ Austėja užsimerkia ir sako jaučianti, kaip žemė prisimena. Tai tas pats kraštas, kuriame XIX amžiaus pabaigoje treniravosi Keh Yazh: kiekvieną rytą bėgdavo į rytus, paskui dirbdavo su didele avių banda ir kukurūzų laukuose, o kartą kelias dienas jojo su šeima į dvidešimties mylių lenktynes prieš vyrus, kurie keliavo savaites, kad ten patektų.

Būtent tą vakarą, sėdėdamas ant Ados prieangio, Tonas atsiliepia į Luko skambutį. Lukas — tylus paauglys iš kaimo, kuris kaimo susirinkime sėdėjo paskutinėje eilėje be žodžio, nes, kaip pats sakė, niekas nenorėjo girdėti, ką jis galvoja. Jiedu bėgiodavo kartu pusę penkių ryto. Lukas ką tik klasėje pakėlė ranką ir drebančiu balsu atsakė į klausimą. „Dabar pradėk savo Įrodymų muziejų“, — sako jam Tonas: sąsiuvinį, kuriame užsirašai kiekvieną kartą, kai norėjai mesti, bet nemetei.

Po kelių mėnesių Lukas skrenda šešis tūkstančius mylių, kad su Tonu nubėgtų pusmaratonį aukštojoje dykumoje, vienoje kišenėje — akmuo, kitoje — sąsiuvinis. „Tai ne padrąsinimo kalba, — sako jam Tonas prieš startą. — Tai įrodymai.“ Vienuoliktoje mylioje berniukas pirmasis atsitrenkia į sieną. Tonas liepia jam atsiversti sąsiuvinį bet kur ir garsiai perskaityti vieną eilutę, ir balsu, kuriame beveik nieko nebelikę, Lukas perskaito savo paties ranka parašytus žodžius: „Nubėgau dešimt mylių. Pirmą kartą. Aštuntoje verkiau. Bėgau toliau.“ Jis finišuoja, o Tonas kerta liniją puse žingsnio po jo ir niekada apie tai neužsimena.

Žibintuvėlis tamsoje

Paskutinės knygos lenktynės prasideda kaip iššūkis prie kavos. Austėja pastumia per stalą skrajutę: Swiss Alps 100 — šimtas mylių per Oberwallis, dešimt tūkstančių metrų pakilimo, keturiasdešimt aštuonių valandų limitas ir nuotrauka, kurioje bėgikai naktį kerta aukštą perėją, „kaktiniai žibintuvėliai, išsirikiavę lyg žvaigždynas prieš sniegą“. „Tai ne lenktynės, — sako Tonas. — Tai išbandymas.“ „Tas pats, — Austėja nusišypso į savo kavą. — Tik kitas pavadinimas.“ Ugnė, kuriai tuo metu bus dvylika, nori būti pagalbos komandoje.

Taisyklės leidžia turėti palydovų nuo 80-osios mylios — po vieną, nuo 90-osios — po du, o nuo 95-osios — bet kiek ir bet ką. Lenktynių direktorius papasakoja bėgikams vaizdą, kurį savanoriai pabaigoje mato dažniausiai: 95-ojoje mylioje vos pastovintis bėgikas, abipus jo draugai, vienas priekyje su žibintuvėliu, kitas už nugaros, ir jie parveda jį iki finišo. Tas vaizdas, sako direktorius, ir yra šios lenktynės. Tonas pabraukia šį sakinį savo dalyvio pakete. „Jis dar nežinojo, kad tas puslapis buvo pranašystė.“

Išvakarėse jis randa paskutinį pagalbos komandos lentelės puslapį — tą, kurį Austėja sudarė ir niekam nerodė. Jis pavadintas Šventi daiktai: turkio virvelė, kurią Masan jam davė, kai jam buvo septyneri, sidabriniai auskarai, kuriuos Ada padovanojo, kai jis išvyko į koledžą, elnio odos maišelis su kukurūzų žiedadulkėmis aušrai, senelio chronometras, akmuo. „Neši šiuos daiktus per šimtą mylių kalnų, kad žmonės, nešę juos prieš tave, galėtų juos vėl pamatyti.“

Jis startuoja penktą ryto, veidu į rytus, ir bėga visą dieną ir toliau į naktį. Apie vidurnaktį, ant keteros 70-ojoje mylioje, jis prisimena, kaip septynerių sėdėjo ant hogano molinių grindų, o Masan pasakojo jam apie žmones, kurių darbas buvo nešti — žodį, vaistą, žinią, kuri negalėjo laukti, — per kraštą, kuris paprastą žmogų pražudytų. „Išeiti su tuo gali bet kas, — sakė ji jam. — Atvykti su tuo — štai kur darbas.“ 77-ojoje mylioje jis sustoja dėl nepažįstamosios — vienos geriausių dabar gyvenančių kalnų bėgikių, tamsoje verkiančios ant akmens, — ir duoda jai lygų akmenėlį nuo tako ir kvėpavimą, kuris prie jo priklauso. Ji irgi finišuoja.

80-ojoje mylioje iš tamsos atbėga Austėja, kad lydėtų jį, gintaras švyti ant jos kaklo. „Atrodai baisiai“, — sako ji. „Ir jaučiuosi baisiai.“ 90-ojoje mylioje kairėje prisijungia Lukas. „Tu man davei akmenį, — sako jis. — Grąžinu paslaugą.“ O 95-ojoje mylioje, pilkumoje prieš aušrą, nuo serpantino žemiau ant tako užlipa maža figūrėlė: šokčiojantis žibintuvėlis, kasytės, dvylika metų, rankose — folija suvyniotas aliejuje keptas paplotis. Tai Ugnė, ir jos čia neturėtų būti. „Palaukiau, kol jie pažiūrės į ką nors kitą, — sako ji jam. — Tada nuėjau.“ Ji paduoda jam paplotį. „Mama sakė, kad tau reikės namų.“

Jis pradeda juoktis, bet išeina rauda. Tada be žodžių ir niekam iš jų to neplanavus jie išsirikiuoja aplink jį: priekyje Rytis — senukas, ristele užbėgęs į kalną ant paskutinių sveikų savo kelių, — kairėje Lukas, dešinėje Ugnė, už nugaros Austėja, o paskui juos — savanoriai, atvykę iš Lietuvos ir Japonijos, kepėjai ir mokytojai, arbatos meistras ir viena močiutė, „šviesos upė, tekanti kalnu žemyn“. Knyga tai pasako dviem trumpomis eilutėmis: „Žibintuvėliai laikė ratą. Jie parvedė jį namo.“

Žiūrint iš slėnio, sako knyga, tą šviesų žiedą galima būtų palaikyti kažkuo šventu — būtybėmis, kurias aprašo tiek daug kultūrų ir kurios eina greta tavęs sunkiausią valandą. Bet tai tik žmonės. „Jie nebuvo angelai. Jie buvo liudytojai.“

Ne viena tobula būtybė, nusileidžianti iš debesų. O daug netobulų būtybių, kylančių kartu, nešančių savo mažas šviesas, palydinčių vienas kitą namo.

Tai atsakymas, kurį knyga duoda į klausimą, kurį Masan kadaise jam uždavė: kas neš ugnį, kai tu nebegalėsi? Ugnis, sako knyga, niekada nebuvo skirta nešti vienam.

---

Ką sako skaitytojai

„Jungdama protėvių išmintį, tarpkultūrinį pasakojimą ir praktinius gyvenimo įrankius, Stone Breath veda skaitytojus gilesnio priklausymo jausmo, tikslingo veikimo ir drąsos gyventi vadovaujantis vidiniu žinojimu, o ne baime link.“

„Stone Breath sujungia kultūras ir kartas, pabrėždama tapatybės, pusiausvyros ir bendruomenės galios svarbą. Šiuolaikinio gyvenimo reikalavimų sūkuryje lengva prarasti ryšį su savo šaknimis ir mums skirtais keliais. Kiekvienas skyrius primena, kad ištvermės, priklausymo ir tikslo įrankiai nėra prarasti — jie tik snaudžia. Ši knyga juos pažadina ir meta mums iššūkį augti ir tobulėti. Apskritai tai retas kūrinys, kuris keičia mūsų supratimą apie save ir ribas, kurias priimame, atskleisdamas potencialą, slypintį už mūsų įsivaizduojamų apribojimų.“

„Stone Breath pagerbia lietuvišką giją — mišką, dainas, ištvermę — vietinio, o ne turisto tikslumu.“

---

Kur ją rasti

Universali nuoroda nuves jus į jūsų pačių parduotuvę, kad ir kur pasaulyje būtumėte:

Ją taip pat galite įsigyti tiesiai iš manęs svetainėje ancestralwatch.com — tai būdas, kuris labiausiai palaiko šį darbą.

Tiesiogiai parduodamas egzempliorius platinamas per Payhip už 16,99 JAV dolerio adresu payhip.com/b/AhH6r.

O dabar ji patenka ir į bibliotekų sistemas — per OverDrive, Hoopla, cloudLibrary ir BorrowBox. Jei jūsų biblioteka jos dar neturi, ji gali ją užsisakyti. Bibliotekininkai mėgsta, kai jų paprašo.

Stone Breath yra pirmoji The Ancestral Watch serijos knyga. Po jos seka The Council Fire: jei pirmoji knyga įdėjo bėgiko akmenį jums į ranką, kita parodo, ką tas bėgikas nešė.

Tony Skrelūnas is Diné (Navajo) and Lithuanian. He writes The Ancestral Watch — Stone Breath, The Amber and the Stone, The Council Fire and The Far Messengers — and the working reader, Living as a Far Messenger. He is a PhD candidate; his dissertation looks at human and organizational performance through Diné and Lithuanian ancestral knowledge and the Japanese practices he has long studied. He holds a faculty appointment at 1440 Multiversity, where teaching is the center of the work now. He runs at dawn and hikes with a corgi named Roper.

Atnaujinta 2026 m. spalio mėn.