2021-ųjų sausį žurnalistė Kaitlyn Benally paklausė manęs, kodėl įsteigiau žurnalą. Atsakiau: kad perduočiau savo žmonėms žinojimą, pasakojimą, keliančius straipsnius ir bendruomenės išradingumą. Pavadinau jį Tribal Prestige. Logotipas buvo vienu brūkšniu nupieštas arklys su dviem erelio plunksnomis karčiuose, o po juo šeši žodžiai: Sėkmė, Garbė, Sveikata, Gyvensena, Prekyba, Paskata.
Tempiau jį taip, kaip tempiamas dalykas, kurio tempti neturėtum. Skaičiau be perstojo, radau tekstų, vertų perduoti toliau, ir dėjau juos šalia to, ką pats tą mėnesį parašiau. Jokios strategijos po apačia nebuvo. Buvo nuojauta, ir nuojauta buvo tokia: mūsų žmonėms kasdien tiekiamas valgiaraštis iš to, kas su mumis negerai, o kiek tas valgiaraštis kainuoja — niekas neskaičiuoja.
Ko tada nesupratau
Maniau, kad leidžiu padrąsinimą. Ne. Dariau kai ką siauresnio, ir kalbą tam turiu tik dabar — dėl doktorantūros.
Kūnas, kuris kas rytą skaito katastrofą, visą dieną praleidžia įsitempęs. Įsitempimas yra fiziologinė būsena, ne nuotaika, ir jis brangiai kainuoja. Jis susiaurina tai, ką žmogus pajėgia matyti. Sutrumpina laiką, kuriam jis gali planuoti. Ir padaro jį prastesnį būtent tame ilgame, kantriame, neefektingame darbe, kurio reikalauja bendruomenės statymas. Vandentiekio sistemos iš pavojaus reakcijos vidaus nesuorganizuosi. Iš ten tik reaguojama.
Taigi žurnalas niekada nebuvo apie pozityvumą. Jis buvo apie tai, ką skaitymas padaro skaitančiajam. Tai kitas teiginys, jį galima tikrinti, ir tas tikrinimas dabar užima didžiąją mano gyvenimo dalį.
Kas nutiko tarp tų dviejų taškų
Keturi dalykai. Ir paaiškėjo, kad jie yra tas pats dalykas.
Romanai. Stone Breath („Akmens kvėpavimas“) šį rugsėjį išėjo į pasaulinę platinimą — „Apple Books“, „Kobo“, knygynai nuo Berlyno iki Sidnėjaus, bibliotekų katalogai. Jis neša dvidešimt du įrankius istorijos viduje, nes senieji žmonės niekada nepateikdavo mokymo kaip paskaitos. Po jo — The Council Fire („Tarybos ugnis“): dvylika saugotojų iš dvylikos tautų, kiekvienas užaugintas tautos, jau pergyvenusios vieno pasaulio pabaigą, susėdę aplink mažą ugnį, kurią sukūrė sąmoningai. Dar dvi knygos kelyje.
Doktorantūra. Esu Prescott koledžo doktorantas, rašau apie žmogaus ir organizacijos veiksmingumą per tris protėvių optikas — dine, lietuvišką ir japonišką. Disertacija, paprastai tariant, yra bandymas įrodymais parodyti tai, ką mano prosenelė parodė be jokių įrodymų.
Mokymas. Turiu dėstytojo paskyrimą 1440 Multiversity, ir mokyti šio darbo dabar yra jo centras, o ne kažkas greta.
Bendruomenės. Ekonomikos darbas nė karto nesustojo. Keturių kapitalų apskaitos. Valdysena, kuri tinka tiems, kuriems tarnauja. Garbinga prekyba, trisdešimt tūkstančių metų ėjusi per šį žemyną be jokios sutarčių teisės.
Kiekvienas iš jų yra tas pats argumentas kitame kambaryje. Žmogus, šeima, įmonė ir tauta griūva vienodai, ir atsistato vienodai, o atsistatymas prasideda nuo to, kuo maitinama nervų sistema.
Taigi: „Abundance Mindset Magazine“
Arklys sugrįžo. Originalus logotipas vis dar gulėjo sename serveryje; nusitraukiau jį visa raiška, ir jis vėl veda puslapį.
Nauja yra mašina po apačia. Kas rytą ji išeina ir surenka geras naujienas iš pasaulio — ne linksmas naujienas, kurios yra kitas ir tuštesnis dalykas, o naujienas apie žmones, kurie stato, atkuria, gydo ir prisimena. Bendruomenės švyturiai, kuriuose per audrą kaimynas laiko kaimyną. Peru vietinės bendruomenės, saugančios mišką. Paieškos sistema, kuri savo pačios nuosavybę perdavė patikos fondui, kad pelno iš jos nebūtų galima ištraukti. Paskui ji padeda mano tekstą šalia to, ką rado — lygiai taip, kaip 2021-aisiais dariau ranka.
Dabar ji renka keturiomis kalbomis, ir kiekviena kalba turi savo mašiną, skaitančią savo šaltinius — nes skaitytojui Gvatemaloje nedera paduoti išversto angliško antraštės. Ispanų kalba ateina iš „Agencia Ocote“ Gvatemaloje; iš „México Desconocido“, „Causa Natura“ ir „Local.mx“ Meksikoje; iš „Climática“ ir „Ethic“ Ispanijoje. Japonų — iš IDEAS FOR GOOD, „greenz“ ir „Sotokoto“. Lietuvių — iš Bernardinai.lt, „Kaunas pilnas kultūros“ ir Nacionalinio muziejaus. Mano paties tekstai keliauja per kalbas po vieną; šis — vienas iš jų.
Yra viena taisyklė, kurios mašina negali sulaužyti, ir parašiau ją tą dieną, kai ji man atnešė karo suvestinę ir šaudynes, nes abi sutapo su žodžiu taika. Smurtas ir katastrofa niekada netinka, kad ir kaip gerai surinktų taškų. Šis žurnalas turi vieną darbą, ir tas darbas yra tai, ką jis padaro skaitančiam žmogui.
Ko paprašyčiau
Skaitykite jį rytą, prieš tą kitą dalyką, kurį skaitote. Visas eksperimentas tiek ir tėra, ir jį galite paleisti ant savęs greičiau nei per savaitę.
Senieji žmonės jokio žodžio visam tam neturėjo. Jie turėjo veiksmų tvarką. Padėkok, kol kojos dar nepalietė grindų. Kalbėk tik tai, ką nori pastatyti. Tada išeik ir dirbk.
Žurnalas yra lėtas įrankis. Toks buvo 2021-aisiais, toks yra ir dabar. Bet matas niekada nebuvo tas, kiek žmonių jį perskaitė. Matas yra toks: kokį rytą turi žmogus, ką jis po to pajėgia pamatyti, ir kas iš to pastatoma.
Tony Skrelūnas writes The Ancestral Watch — Stone Breath, The Amber and the Stone, The Council Fire and The Far Messengers — and the working reader, Living as a Far Messenger. He is a PhD candidate; his dissertation looks at human and organizational performance through three ancestral lenses: Diné, Lithuanian and Japanese. He holds a faculty appointment at 1440 Multiversity, where teaching is the center of the work now. He runs at dawn and hikes with a corgi named Roper.
Paskutinį kartį peržiūrėta 2026 m. spalio mėn.